Spėlionė ar apreiškimas?

Mąstydamas apie tai, ką Dievas turi tau numatęs šiame gyvenime, tu turi du pasirinkimus:

1) Spėlioti. Dr. Hju Murhedas, vadovaujantis Šiaurės Rytų Ilinojaus universiteto filosofijos katedrai, parašė ir išsiuntė laišką dviem šimtams penkiasdešimčiai žinomų filosofų, mokslininkų, rašytojų ir intelektualų, kuriame uždavė vieną vienintelį žmoniją nuo senų laikų kamuojantį klausimą: „Kokia yra šio gyvenimo prasmė?“ Vėliau iš jų gautus atsakymus jis publikavo savo knygoje. O tie atsakymai buvo patys įvairiausi – vieni spėliojo, kiti atvirai prisipažino patys susigalvoję gyvenimo tikslą, treti tiesiai šviesiai pareiškė neturintys apie tai žaliausio supratimo. Kai kurie jų pageidavo, kad Murhedas jiems parašytų apie savo atradimus ir gyvenimo prasmę. Laimė, žmogui spėlioti visai nebūtina. Dėkui Dievui, kurio dėka Šventajame Rašte randame atsakymą į šį klausimą.

2) Vadovautis esamu apreiškimu. Biblijoje skaitome: „Ir niekas pats nepasiima tos garbės...“ (Hebrajams 5, 4) Kai žinai, kad Dievas tave šaukia nuveikti konkrečius darbus, gali būti tikras, kad Jis pasirūpins visomis priemonėmis ir ištekliais, suteiks išminties, ryšių ir strategiją jiems atlikti. Nuostabu tai, kad daug ko gali semtis iš Jo Žodžio. Biblija – puikus vadovėlis, paaiškinantis, kodėl tu gyveni, kaip veikia gyvenimas, ko vengti ir ko tikėtis ateityje. Ji paaiškina tai, ko negali paaiškinti jokia filosofija ar savigalbos knyga. Paulius rašo: „Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti“ (1 Korintiečiams 2, 7). Tavo genuose jau užprogramuota siekti konkretaus tikslo. Jį atradęs turi kliautis Dievo Žodžiu, o ne šio pasaulio išmintimi.