Stenkis nepriimti atmetimo asmeniškai

Konstruktyviai kritikai išlik atviras, o štai atmetimo nepriimk asmeniškai. Neleisk, kad tavo požiūrį į save formuotų pašaliniai, kurie dorai tavęs nepažįsta ir neįžvelgia geriausių tavo savybių bei viso potencialo. Sėkmingiems žmonėms būdinga tai, kad įveikę atmetimą jie juda toliau. Štai 1902 metais vienas jaunas, gabus rašytojas nusiuntė keletą savo eilėraščių į The Atlantic Monthly žurnalo redakciją. Vėliau iš poezijos skilties redaktoriaus jis sulaukė neigiamo atsakymo. Prie sugrąžintų eilių šis dvidešimt aštuonerių metų poetas dar rado prisegtą laiškutį su komentaru: „Deja, mūsų žurnale tikrai neatsiras vietos galingoms jūsų eilėms.“ Nepaisant to, šis žmogus vėliau tapo vienu labiausiai pamėgtų Amerikos poetų. Kas jis toks? Ogi Robertas Frostas. Arba 1907 metais Berno universitetas atmetė vieno jauno fizikos studento disertaciją. Tas studentas vėliau mokslo pasaulyje sukėlė tikrą perversmą. Kas jis toks? Tai buvo Albertas Einšteinas. Vienas šešiolikmetis mokinys iš retorikos mokytojo gavo prastą pažymį su prierašu: „Pasmerktas nesėkmei!“ Tačiau vaikinas atsisakė ją priimti. Kas jis toks? Ogi Winstonas Churchillis. Skaitydami 11-ą Laiško hebrajams skyrių, kuriame išvardyti tikėjimo didvyriai, gale randame parašyta, kad jie [...] atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus. Tokia gali būti ir mūsų gyvenimo istorija. Dovydas, kuris ne kartą gyvenime patyrė karčių nesėkmių, rašė: VIEŠPATS mano stiprybė ir mano skydas; mano širdis juo pasitiki. Jis man padėjo... (Psalmynas 28, 7). Vieninteliai žmonės, kurie gali tave nuvilti, yra tie, į kuriuos remiesi. Todėl stenkis mažiau remtis į žmones ir daugiau į Dievą.