Stiprus tarnystės užbaigimas (2)

Panagrinėkime kitą priežastį, dėl kurios iš tarnystės pasitraukia daugiau kaip 50 procentų dvasininkų. Jiems patinka žmonių dėmesys, bet jie neatlaiko spaudimo. Mums patinka kalbėti apie Naujojo Testamento bažnyčios jėgą, o apie problemas? Bažnyčia sudaryta iš žmonių, o kur žmonės – ten aibė neišnarpliotų problemų. Naujojo Testamento bažnyčia turėjo:
1) dorovinių problemų: skaitome, kad vienas žmogus miegojo su savo pamote, bet, regis, niekam vietos bendruomenėje dėl to galvos neskaudėjo (žr. 1 Korintiečiams 5, 1–2);
2) doktrinos problemų: kai kurie žydų kilmės krikščionys buvo įsitikinę, kad pagonių kilmės krikščionims būtina apsipjaustyti; ginčas taip įsiliepsnojo, kad bažnyčia vos neskilo (žr. Apaštalų darbų 15);
3) charakterio nebrandumo ir atsižvelgimo į asmenis problemų. Paulius rašo: Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus,“ kitas: „Aš – Apolo,“ – argi nesate vien žmogiški? (1 Korintiečiams 3, 1–4). Toliau apaštalas rašo: [...] Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo... (2 Timotiejui 4, 10). Vėliau dar priduria: Kalvis Aleksandras man padarė daug bloga... (2 Timotiejui 4, 14). Jei esi bažnyčios lyderis, įsidėmėk: jei nejauti skausmo, tai jo ir neišgydysi. Kasdienėse problemose atrasi išminties efektyviai pasitarnauti. Aukščiau galvą, nenuleisk rankų, toliau tęsk šauniąją savo tarnystę.

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.