Streso įveika

Ar gyvenimas tau pasidarė sunkiai pakeliamas? Ar jautiesi tarsi būtum užsisukęs rate ir negalintis ištrūkti? Ne tu vienas toks. Mozė, vienas didžiausių lyderių žmonijos istorijoje, vienu metu prisiėmė tiek pareigų, kad galiausiai pasijuto didžiulės naštos prislėgtas ir jau nieko kito nebenorėjo, nebent tiktai mirti. Galbūt tu pasakysi: „Juk ne tokia buvo Dievo valia jam.“ Teisingai. Tačiau neužtenka vien tik žinoti Dievo valią, reikia dar ir elgtis, pasitelkiant Dievo metodus. O ką darė Mozė? Mozė dirbo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro šešias dienas per savaitę. Jokių atostogų, jokio laiko sau. Valgydavo priebėgomis, nuolat planuodavo susitikimus, žiūrėdavo, kaip įtilpti į terminus, eidavo pas kiekvieną, kas norėdavo su juo pasimatyti. Aplink Mozę esantys žmonės arba patys buvo pernelyg užsiėmę savo veikla, arba per daug žiūrėjo savo poreikių, bet nepastebėjo, kad jų lyderis kenčia nuo išsekimo. Laimė, Jetras, Mozės uošvis tarė jam: „Kaip tu darai, nėra gera. Pats pervargsi ir šiuos žmones nuvarginsi. Ta pareiga tau per sunki, vienas tu jos negali atlikti (Išėjimo 18, 17–18). Galiausiai viskas baigėsi gerai, nes Mozė atrado sprendimą. Jam reikėjo padaryti du dalykus: 1) Deleguoti užduotis kitiems kvalifikuotiems ir patikimiems asmenims. Geros lyderystės esmė – ne vienam pačiam nudirbti visus darbus, o nudirbti juos per kitus. Kaip yra pasakęs XIX a. evangelistas D. L. Moody, „Užuot ėmęsis dešimties vyrų darbo, verčiau surask dešimt vyrų jį nuveikti.“ 2) Semtis jėgų ne iš savęs, o iš Dievo. Dievas kalbėjo Mozei: Mano Artumas eis su tavimi, ir Aš įvesiu tave į poilsį (Išėjimo 33, 14, K. Burbulio vert.). Žodis „poilsis“ čia reiškia vidinę ramybę, gerovę, saugumą ir pasitikėjimą. Dievas linki, kad šitaip gyventum.