Streso įveika (6)

Malda turėtų būti kasdienis įprotis. Malda, be kita ko, puikiai numalšina stresą. Jėzus savo dieną pradėdavo nuo maldos. Labai dažnai Jis ir dienos metu sustodavo pasimelsti. Tą patį darydavo ir dienai baigiantis. Jeigu Jėzus atrasdavo laiko maldai, kad ir kaip būdavo užsiėmęs, tai tuo labiau maldai laiko atrasti turėtum tu! Laikas, ramiai praleistas vienumoje su Dievu, yra tarsi dekompresijos kamera, sauganti nuo gyvenimo streso. Maldoje kalbamės su Dievu, išsakome Jam savo mintis ir leidžiame Jam kalbėti mums per Bibliją. Vėliau mes peržiūrime savo darbotvarkę, įvertiname prioritetus ir laukiame nurodymų. Jei šitaip gyventume diena iš dienos, vaistų pramonė tikriausiai žlugtų, nes žmonėms nebereikėtų raminamųjų. Daugelis mūsų problemų kyla iš negebėjimo ramiai pasėdėti vienoje vietoje. Mes nebemokame nurimti. Dievas sako: Liaukitės ir žinokite, jog Aš esu Dievas (Psalmynas 46, 10, K. Burbulio vert.). Viena iš priežasčių, kodėl mums sunku pažinti Dievą asmeniškiau, kaip tik ir yra tas nenusėdėjimas, negebėjimas liautis ir tiesiog ramiai pabūti. Mes per daug užsiėmę, kad sustotume pamąstyti. Kažkas yra pasakęs: „Ironiška, kad išklydęs iš kelio žmogus padvigubina greitį.“ Kažkada girdėjau pasakojimą apie vieną Antrojo pasaulinio karo lakūną, kuris skrido virš Ramiojo vandenyno. Radijo ryšiu susisiekęs su valdymo bokštu ir paprašytas nurodyti savo buvimo vietą, jis atsakė: „Nežinau, kur esu, bet lekiu rekordiniu greičiu.“ Ir daugelis mūsų šitaip lekiame per gyvenimą – spaudžiame visu greičiu, nors kryptis lieka neaiški. Rytą mums derėtų pradėti nuo maldos, kaip tą darydavo Jėzus. Paskui dienos metu vėl turėtume stabtelėti trumpai maldai ir įkrauti savo dvasinę bateriją.