Sunkios vaikystės prisiminimai

Psichologų teigimu, vienas iš trijų asmenų yra patyręs fizinį, emocinį ar seksualinį smurtą. Daugelis gėdijasi apie tai kalbėti. Žmonės toliau gyvena įskaudinti ir pasipiktinę, daug mąstydami ne tik apie skriaudiką, bet ir tuos, kurie turėjo juos apginti ir apsaugoti, bet to nepadarė. Bėda ta, kad jei nuskriaustieji nesikreips pagalbos, sunkios praeities prisiminimai gali pridaryti netgi daugiau žalos nei tikrieji įvykiai. Jei vaikystėje patyrei smurtą ar apleistumą, štai keletas Šventojo Rašto eilučių, kuriomis remdamasis gali melstis: „Šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE, sakau: „Tu mano užuovėja, visa, ką turiu gyvųjų šalyje.“ Klausykis mano pagalbos šauksmo, nes skęstu neviltyje! Gelbėk mane nuo priešų [persekiojančių prisiminimų], nes man jie per stiprūs! Išvesk mane iš kalėjimo [praeities], kad šlovinčiau tavo vardą! Teisieji bursis aplink mane vien dėl to, kad tu buvai man geras“ (Psalmynas 142, 6–8). „VIEŠPATIE, mūsų Dieve, kiti valdovai, be tavęs, yra mus valdę, bet mes vien tavo vardą atmename. Jie mirę ir niekuomet neatgis, jie šešėliai, ir niekuomet neprisikels, nes nubaudei juos, sunaikinai ir bet kokį jų atminimą išdildei“ (Izaijo 26, 13–14). Tu gali rinktis atleisti skriaudikui, kad jis daugiau nebeturėtų tau galios! Atleidęs tokiam, perleidi jį į Dievo rankas. Atsisakyk būti auka. Užuot toliau gyvenęs slaptoje gėdoje, atrasi Dievo jėgą, kuri „gydo sužeistas širdis“ ir „aptvarsto jų žaizdas“ (Psalmynas 147, 3).