Susidūrus su išmėginimais

Ne visi esame vienodai išmėginami, bet visi esame išmėginami dėl tų pačių dalykų. Prisiminkime kad ir Abraomą. Po ilgo, net du dešimtmečius trukusio laukimo Dievas pagaliau davė jam pažadėtą sūnų, turėjusį būti „daugelio tautų tėvu“ (žr. Pradžios 17, 5). Bet tuoj po to Dievas staiga liepė Abraomui paaukoti berniuką dykumoje ant aukuro. Kur logika? Toks nurodymas prieštaravo Dievo pažadui. Ir vis dėlto Abraomas pakluso.

Mažai tikėtina, kad patirsi tokių pat išbandymų kaip Abraomas, bet tikrai būsi išmėgintas vertybių klausimu. Pavyzdžiui, tikrai bus išmėgintas tavo pasišventimo lygis. Ar užgriuvus sunkumams liksi atsidavęs Dievui ir paklusi Jo Žodžiui? O gal savarankiškai ieškosi išeities? Kai nematysi jokios logikos, kai kas nors atrodys nesąžininga ar kad to nenusipelnei, ar vis tiek toliau kliausiesi Dievu ir liksi Jam ištikimas?

Vienu ar kitu metu tikrai bus išmėginta, kuo pasitiki ir kas valdo tavo gyvenimą. Kai spaudžia priešas ar supranti, kuris žmogus pridarė tau bėdos, kas kelia įtampą ar skausmą, ar prisiminsi, kad „visa išeina į gera“, o Dievas toliau lieka soste ir viešpatauja? (Žr. Romiečiams 8, 28.)

Gyvenime tikrai bus išmėgintas tavo tikėjimas. Nors atrodė, kad Dievo reikalavimas prieštaravo anksčiau duotam pažadui, Abraomas vis tiek „tikėdamas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas“ (Hebrajams 11, 17). Galėtum pamanyti: kaip mylintis tėvas galėjo šitaip pasielgti? Paprastai, jis nė karto nesuabejojo, kad Dievas prikels Izaoką. Abraomas tvirtai tikėjo, kad „Dievui įmanoma prikelti net mirusius“ (Hebrajams 11, 19).

Taigi, kai esame išmėginami, „išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus...“ (Hebrajams 10, 23).

P.S. Galbūt jus sudomins: sunkumai ir išbandymai.