Susitelkimas į save: kokį sprendimą siūlo Dievas?

Paskaičiuota, kad žmogus per metus vidutiniškai ištaria apie devynis milijonus žodžių, iš kurių daugiau nei pusė būna aš, man, mano, mane ir pan. Nepamirškime, kad sekti Kristaus pėdomis reiškia mirti sau, o susitelkimas į save taip lengvai, be kovos nepasiduoda. Kaip tik dėl to Paulius ir rašo: „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus [visa, kas kliudo, pribaigiama bendram tavo labui] su aistromis ir geismais“ (Galatams 5, 24, papildyta MSG). Savanaudiškumas tikrai neišblės automatiškai, su juo reikia sąmoningai susidoroti – tiesą sakant, jį reikia tiesiog pribaigti. Beje, tai bus kasdienė kova, nes mes, deja, esame linkę žūtbūt ieškoti savo naudos, be paliovos žiūrėti savų interesų. Savo mokinius Jėzus mokė: „[...] kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mato 20, 27). Tais laikais vergas užimdavo pačią žemiausią vietą tarp tarnų. Tai reiškia, kad tu esi pašauktas aukoti savo interesus dėl kitų, patarnauti kitiems. Jei reikės, Dievas „išsiųs priminimą“, kuris parodys, ko reikia norint pažaboti tavo susitelkimą į save ir kietasprandiškumą. Štai, pavyzdžiui, po susitikimo su Dievu Jokūbas vaikščiojo šlubčiodamas. Šlubavimas buvo jam priminimas, kad jis visiškai priklausomas nuo Dievo. O didysis apaštalas Paulius rašo tokius žodžius: „Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne [negalia; sunkumas], šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų [suvokčiau savo ribotumą] ir neišpuikčiau“ (2 Korintiečiams 12, 7, papildyta MSG). O kokia tavo negalia? Galbūt grumiesi su kokiu nors įpročiu ar persekiojančia baime? O gal tai sunkumai santykiuose? Arba finansų stygius? Ar fizinis negalavimas, liga? Kodėl Dievas nepašalina to dalyko? Nes Jis nori, kad žinotum esąs visiškai, absoliučiai nuo Jo priklausomas ir pradėtum kuo mažiau kliautis savimi. O tai tikrai pliusas, o ne minusas.