Susitikimo su Dievu vieta

Kaip matome iš aukščiau pacituotos eilutės, Abraomas turėjo konkrečią susitikimo su Dievu vietą. Tokią vietą turėjo ir Danielius. Apie jį skaitome: „[...] jis pareidavo į savo namus, kurių viršutiniame aukšte langai atsidarydavo į Jeruzalės pusę, puldavo ant kelių tris kartus per dieną, melsdavosi savo Dievui ir šlovindavo jį, kaip ir anksčiau“ (Danieliaus 6, 11). Jėzus irgi turėjo tokį kampelį. Biblijoje skaitome: „Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi“ (Morkaus 1, 35). Patarčiau ir tau savo gyvenime turėti susitikimo su Dievu vietą. Skubėk tenai, kai spaudžia bėdos ar kamuoja įtampa. Skubėk tenai, kai reikia Dievo vedimo. Himnų autorius Williamas Walfordas rašo: „Ak, toji saldi maldos valanda! Ji atplėšia mane nuo šio pasaulio rūpesčių. Tada skubu prie Tėvo sosto ir priešais Jį iškloju visus savo širdies troškimus. Užgriuvus sunkumams ar užėjus sielvartui labai dažnai tenai randu pagalbą ir išvengiu gundytojo pinklių. Ak, toji saldi maldos valanda!“ Žymus XIX a. amerikiečių visuomenės veikėjas dvasininkas Henry Wardas Beecheris yra pasakęs: „Kur tik pastebėjai praėjus Dievą, tuojau pasižymėk tą vietą, tada grįžk tenai ir lauk.“ Tavo „Dievo vieta“ gali būti bet kur, bet ji turi būti kur nors. Tau ne kartą tenai apsilankius, ją pradeda gaubti tam tikra aura. Kaupiasi brangūs intymių akimirkų su Dievu prisiminimai. Toji vieta bus tavo šventykla, tavo slėptuvė, tavo priebėga. Dovydas rašo: „Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje, pasilieka Visagalio pavėsy“ (Psalmynas 91, 1). Tokią vietą galėsi vadinti kaip nori, bet būtinai pasirūpink, kad ją turėtum.