Svajonių gesintojai (3)

Kai išdrįsti svajoti, Dievas, kuris „tai, ko nėra, vadina taip, lyg būtų“ (Romiečiams 4, 17, K. Burbulio vert.), jau veikia tavyje. Tačiau yra trečias svajonių gesintojas, kurio turi saugotis ir kurį reikia įveikti – tai pasitenkinimas vidutiniškumu. Dievo duota svajonė gerokai ištampys ir praplės tavo širdį. Neįmanoma vienu metu ir siekti svajonės, ir likti vidutiniškam, pusėtinam. Tai du visiškai tarpusavyje nesuderinami dalykai. Jei susitaikai su esama vidutine padėtimi, visuomet kils pagunda kaltę dėl to versti kitiems, aplinkybėms ar sistemai. Tačiau tiesa ta, kad toji būsena, kai jautiesi nei pakartas, nei paleistas, nei karštas, nei šaltas, visuomet būna tavo paties pasirinkimas.

Kai nėra liepsningos svajonės, visuomet kyla grėsmė gyvenimui tiesiog praeiti pro šalį. Knygų autorius Kennethas Hildenbrandas rašo: „Pats didžiausias vargšas iš visų žmonių – anaiptol ne tas, kurio kišenėje švilpia vėjai, o tas, kuris neturi jokios svajonės. [...] Jis – tarsi didingas laivas, sukurtas skrosti vandenyno bangas, bet kažkodėl besimalantis kūdroje. Ten nėra nei taip laukiamo tolimojo uosto, nei kvapą gniaužiančio plataus horizonto, nei brangaus krovinio, kurį reikėtų nugabenti. Jis užsisukęs nuobodžioje rutinoje, gainiojamas ir engiamas nereikšmingų tironų. Tad nieko nuostabaus, kad ilgainiui jis tampa viskuo nepatenkintas, leidžiasi į ginčus, kad viskas jam jau „per gerklę lenda“. Didžiausia gyvenime tragedija, kai dideliems tikslams sukurtas žmogus leidžiasi sumenkinamas ir leidžia sielai iš didelio laivo virsti plūduriuojančia gelda.“

Jeigu jauti, kad tavo gyvenimas labiau vidutiniškas negu norisi, vadinasi, tau reikia daugiau svajoti. Niekas taip nepadeda išsiveržti iš rutinos kaip Dievo įkvėpta svajonė. Jeigu tokios dar neturi, prašyk Dievo, ir Jis tau ją dovanos – galbūt akimirksniu, o gal per tam tikrą laiko tarpą, bet tikrai duos.