Svajonių gesintojai (4)

Kalebas buvo išties nepaprastas žmogus. Jis nesvajojo nei apie kokį nors pensijos planą, nei apie patogų supamąjį krėslą. Sulaukęs aštuoniasdešimt penkerių jis Pažadėtoje Žemėje įsisvajojo turėti sau visą kalną. Nors ant jo tuo metu gyveno milžinai, tai Kalebo nėmaž nebaugino ir nepakirto jo ryžto. Kai aplinkiniai, išvydę milžinus, panoro trauktis atgal, Kalebas priminė jiems apie Dievą ir drąsino sakydamas: Nebijokite to krašto žmonių, nes jie mums yra tik duona (t. y. juos galima lengvai praryti)! Jų apsauga paliko juos, o VIEŠPATS yra su mumis. Nebijokite jų! (Skaičių14, 9). Atkreipkite dėmesį į žodžius „jie mums yra tik duona“. Augdamas tikėjimu pastebėsi įdomų dalyką, kad gali misti net ir tuo, ką į tave laido priešas. Tu pasistiprini ir tampi dar tvirtesnis. Tu gali įsilieti ir prisitaikyti arba išsišokti, išsiskirti iš minios! Dievas pasakė: Bet savo tarną Kalebą, kadangi jis buvo įkvėptas kitokios dvasios ir liko man ištikimas, aš įvesiu į kraštą, į kurį jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys jį paveldės (Pakartoto įstatymo 14, 24).

Dar kartą atkreipiu dėmesį į tai, kad Kalebas buvo „įkvėptas kitokios dvasios“. Dar vienas svajonių slopintojas, kurį būtina įveikti, yra pasitikėjimo stoka. Svajonės būna trapios. Didžiausia grėsmė joms kyla tada, kai jos dar būna šviežutėlės, tau visai naujos, kai tavo mylimi ir gerbiami žmonės joms nepritaria, kai dar neturi jokios sėkmingos patirties, į kurią galėtum remtis, kuri suteiktų pasitikėjimo. Tokią akimirką tau būtina pažinti Dievą asmeniškai ir stiprinti ryšį su Juo. [...] savo Dievui ištikimi žmonės bus ištvermingi ir imsis žygių (Danieliaus 11, 32). Žygis arba žygdarbis byloja apie tai, kad net ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis Dievas leis tau eksploatuoti išteklius, plėtoti sėkmę ir atrasti naujų galimybių.

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.