Šypsenos strategija

Vienas pastorius, pasakodamas apie savo ganytojišką darbą, kurį dirba jau dvylika metų, užsiminė apie vieną jų bendruomenės paprotį, kurio laikosi kiekvieną sekmadienį per pamaldas. Kai tam tikru metu vaikai paraginami pakilti ir būna išlydimi į sekmadieninę mokyklėlę, pirmiau jie visi dailia vorele pražygiuoja pro sakyklą, iš kurios jiems šypsosi jų pastorius. Vaikai nelieka skolingi ir savo ganytoją taip pat kaskart apdovanoja plačiomis šypsenomis. „Tos mažųjų šypsenos man – tikra širdies atgaiva“, – sako jis. Bet štai kartą taip jau nutiko, kad pastorius pamiršo nusišypsoti vienam vaikui. Keturmetė puolė į ašaras ir nubėgusi prisišliejo prie mamos. Vaizdas draskė širdį. Po pamokslo pastorius nuėjo pasiteirauti, kas nutiko. Vaiko mama paaiškino ir pacitavo dukters žodžius: „Nusišypsojau Dievui, bet Jis man šypsena neatsakė.“ Vėliau pastorius dalijosi savo apmąstymais: „Supratau, kad tam vaikeliui aš buvau Dievo vietininkas. Nuvyliau mažylę, nepadovanodamas jai šypsenos, ir jos pasaulis aptemo.“ Grumdamasis su šios dienos iššūkiais, be kitų nepamiršk pasitelkti ir „šypsenos strategijos“. Galbūt tu sakai: „Turiu daugiau bėdų negu Jobas. Neturiu pagrindo šypsotis.“ Bet jei atvirai, pagalvok pats: Jobas per metus patyrė tiek, kiek dauguma mūsų nepatirs nė per visą gyvenimą. Net ir labai sužlugdytas jis sugebėjo pakelti ir įkvėpti kitus. Nors pats dažnai būdavo nevilties apimtas, kitiems stengdavosi įkvėpti drąsos. Kaip jam tai pavykdavo? Jo knygoje skaitome: „Jie laukdavo manęs kaip lietaus, tarsi vėlyvuosius lietus gėrė mano žodžius. Šypsodavausi jiems, ir kai netekdavo pasitikėjimo savimi, mano veido šypsena jiems suteikdavo jėgų“ (Jobo 29, 23–24).