Tavo svajonių namai (2)

Kitas labai svarbus klausimas, persikraustant į savo svajonių namą, yra kaimynystė. Kokiame rajone gyvensiu? Kokie aplink kaimynai? Jonas, gavęs apreiškimą iš Viešpaties apie dangiškus džiaugsmus, rašo: „Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas – iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio [t. y. Jėzaus]!“ (Apreiškimo 7, 9–10). Knygų autorius Maxas Lucado pasakoja apie vieną savo bičiulę vardu Džoja, sekmadieninės mokyklos mokytoją. Jos pamokas lankydavo drovi devynmetė vardu Barbara. Mergaitė augo stokojančioje šeimoje prastame miesto rajone. Autorius rašo: „Dėl patiriamų sunkumų Barbara tapo baugšti. Nesijausdavo saugi. Džojos pamokas Barbara lankė jau kelias savaites, bet nėkart nepratarė nė žodžio. Kai kiti vaikai giedodavo, ji tylėdavo. Kai kiti kikendavo, ji sėdėdavo ramiai. Barbara visuomet ateidavo ir visuomet atidžiai klausydavosi. Bet visuomet tylėdavo lyg vandens į burną prisisėmusi. Ir štai vieną gražią dieną Džoja vaikus mokė apie dangų. Ji kalbėjo apie tai, kad tenai Dievą regėsime savo akimis. Dar mokytoja pasakojo apie tai, kad mums bus nušluostytos visos ašaros ir daugiau nebebus mirties. Barbara susižavėjusi klausėsi ir tiesiog negalėjo atplėšti nuo mokytojos akių. Toks jausmas, kad Džojos žodžiai malšino jos vidinį alkį. Staiga mergaitė pakėlė ranką. „Tamsta mokytoja!“ Džoja labai nustebo. Prieš tai Barbara nebuvo nė burnos pravėrusi, ką jau kalbėti, kad ko paklaustų. Susitvardžiusi ji maloniai paklausė: „Taip, Barbara?“ Devynmetė paklausė: „Ar dangus skirtas ir tokioms mergaitėms kaip aš?“ – „Taip! Dangus skirtas ir tokiems kaip tu!“

P.S. Galbūt jus sudomins: netektis ir skausmas.