Teismą palik teisėjui (2)

Jei tau pačiam knieti teisti ir smerkti kitus, turi žinoti šį laikui nepavaldų principą: ką pasėsi, tą nupjausi. Arba, kaip dar sakoma, žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta. Jėzus pasakė: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mato 7, 1–2). Gyvenime veikia grįžtamumo dėsnis: iš tikrųjų sulauksi to, ką pats kitiems dalini. Tai ne grasinimas, o gyvenimo dėsnis, panašiai kaip traukos ar bet kuris kitas dėsnis. Galbūt teisiniesi: „Bet aš atvirai sakau, kaip yra. Jei žmogus daro nuodėmę, ją reikia iškelti aikštėn.“ Bet šiuo atveju svarbu ne tavo atvirumas ir ne kito nuodėmė, o tai, kad Dievo Žodis draudžia tau teisti (smerkti) kitus. Galbūt tu teisus, o kitas iš tikrųjų klysta, bet teisdamas tu irgi pažeisi Rašto nurodymą ir pats už tai būsi teisiamas. Klausimas: o jeigu tas kitas žmogus seniai atgailavo, išpažino savo nuodėmę ir priėmė Dievo atleidimą? Pagalvok apie tai. Labai prašautum pro šalį smerkdamas kitą už nuodėmes, kurias Dievas seniai atleido ir pamiršo (žr. Izaijo 43, 25). Teisdami kitus žiūrime neteisinga kryptimi. Mes išsisukinėjame nuo to, ko nenorime matyti, – savo trūkumų ir ydų. Jėzus klausė: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ (Mato 7, 3). Kad ir koks tas „krislas“, tai Dievo reikalas, ne tavo. Jėzus dar pasakė: „Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo“ (Mato 5, 7). Taigi, užuot smerkęs kitus, verčiau investuok į savo „gailestingumo sąskaitą“. Tau jos gana greitai prireiks.

P.S. Galbūt jus sudomins: nuodėmė ir atgaila.