Tikėk tau apreikštąja vizija

Dievas pranašo Joelio lūpomis kalbėjo tokius žodžius: „Po to Aš išliesiu savo dvasios ant kiekvieno kūno. Jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, seniai sapnuos sapnus ir jaunuoliai matys regėjimus. Taip pat ant vergų ir vergių tomis dienomis išliesiu savo dvasios“ (Joelio 2, 28–29, K. Burbulio vert.). Dievas turi parengęs viziją kiekvienam, neatsižvelgdamas į amžių, lytį ar rasę. Tu nesi išimtis. Tau irgi paruošta konkrečių dalykų. Kartais taip neatrodo, nes jautiesi nepakankamai „kvalifikuotas“ jų imtis. Prisimenu, kaip kartą nuėjau į miuziklą „Žmogus iš La Mančos“. Ten yra tokia scena, kai Don Kichotas ir jo tarnas Sančas Pansa abu spokso į aptriušusią smuklę, ir Don Kichotas mato nuostabią bokštų, bokštelių ir spindinčių vartų viziją, o jo tarnas, kad ir kaip atidžiai žiūrėtų, temato griuvėsių krūvą. Kai Sančas Pansa pamėgina apibūdinti, ką matąs prieš akis, Don Kichotas sušunka: „Liaukis! Gana! Neleisiu, kad tavieji faktai užtemdytų mano regėjimą!“ Didžiausi pasiekimai ir laimėjimai visuomet prasideda nuo vizijos kieno nors širdyje. Labai dažnai aplinkiniai atkalbinėja žmogų nuo to, stengiasi įtikinti, kad tai neįmanoma ar tiesiog neišeis atlikti. Neretai toks atkalbinėjimas tik pakursto viziją turinčio žmogaus baimes dėl savo gabumų. Kaip tik čia ir būna lūžio taškas! Jei šioje vietoje įstengsi nusisukti nuo kritikų ir pakilti virš savo baimių, Dievas įgalins tave įgyvendinti viziją, kurią pats ir yra davęs. Tik turėk omenyje štai ką: jei vizija gali ateiti akimirksniu, tai jos įgyvendinimas neretai trunka visą gyvenimą. Štai Habakukas rašo: „Nustatytu laiku regėjimas išsipildys, o dabar jis skuba į tikslą ir nemeluoja. Jei atrodo, kad jis gaišuoja, palauk; jis tikrai išsipildys ir nesuvėluos“ (Habakuko 2, 3). Dievo duota svajonė nepaiso faktų. Tad jei turi viziją, dairykis rėmėjų, o ne kritikų. O jei kas nors prasitaria tau apie savo viziją, palaikyk tokį žmogų, tapk karščiausiu jo sirgaliumi.