Tobula ramybė

Tobulą ramybę suteikia Viešpats. Biblijoje skaitome: „Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki [kurių mintys nukreiptos, sutelktos į Tave] Tavimi“ (Izaijo 26, 3, – K. B. vert.). Ramybę atima ne tiek nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, kiek tavo mintys apie jas. Susitelkimas į situacijas sukelia daugiau nerimo, nes aplinkybės nuolat keičiasi ir dažniausiai būna nevaldomos. Užtat Dievas niekados nesikeičia ir visuomet valdo padėtį. Jei širdyje ramybė, joje nėra vietos nerimui. Ir atvirkščiai. Nerimastavimas ir susirūpinimas gesina pasitikėjimą ir dvasią, kliudo į viską žvelgti viltingai. Rūpestis atima ramybę, kuri kyla iš žinojimo, kad viskas yra Dievo rankose, o Jam nėra nieko neįmanoma. Dažniausiai vaikštome susirūpinę dėl to, kad viską darome priešingai, nei reikėtų daryti norint išsaugoti ramybę. Kai dėl ko nors nervinamės, tai rodo, kad nepasitikime Dievu, mūsų žvilgsnis ir mintys dėl kokių nors priežasčių nekrypsta į Jį. Kaskart pasiduodamas rūpesčiams, tarsi sakai: „Netikiu, kad Dievas galėtų ką nors padaryti. Vargu, ar šioje situacijoje galiu Juo pasitikėti. Verčiau viskuo pats pasirūpinsiu.“ Ar Dievas tau – visiško pasitikėjimo objektas, ar tik laikina pagalba, kurios šaukiesi, kai pats negali susidoroti? Man tai primena dramblį ir pelytę, kurie vienu metu ėjo per tiltą. Kai nusigavo į kitą pusę, pelytė susižavėjusi šūktelėjo: „Tai bent sudrebinom tiltą!“ Pradėjęs matyti, kad Dievas atlieka pagrindinį vaidmenį, o tu – tik šalutinį, nusiraminsi ir tave užlies ilgai laukta ramybė.

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.