Toks Dievo planas

Tėveliai, perskaitykite šį laišką: „Mielas tėti, ačiū tau už visus tuos kartus, kai laikydavai mane ant kelių, kad galėčiau stebėti futbolo rungtynes. Ačiū, kad vesdavaisi mane į muges ir vaišindavai dešrainiais. Kol gyvas nepamiršiu tos dienos, kai pačiupęs mane į glėbį nešei, pats sunkiai klampodamas per sniegą, vien todėl, kad man buvo šalta. Buvai man tikrai šaunus tėtis. Kol gyvas tavęs nepamiršiu! Anądien kalbėjausi su Siuze, mudu svarstėme, kaip tau sekasi. Nuo tada, kai apsigyvenome atskirai, retai kada besusitinkame. Bet netolimoje ateityje ketiname tau padaryti staigmeną. Laikykis! Myliu, sūnus.“ Gražus laiškas, ar ne? Gražus, jeigu esi pasirengęs tam laikui, kai nebebūsi reikalingas ir tau nebereikės daryti to, ką darai šiandien. O jei nebūsi pasirengęs, tai piktinsiesi, jausi kartėlį tiems, dėl kurių tiek daug paaukojai, bet kuriems, kaip bent jau tau atrodo, staiga tapai neįdomus ir nesvarbus. Dievas tau vaikus ne atidavė, o tik paskolino. Poetas Kahlilis Gibranas rašo: „Jie [vaikai] ateina per jus, bet ne iš jūsų. <...> Jūs esate tik lankai, kuriais vaikai tarsi strėlės paleidžiami tolyn.“ (Žr. Psalmynas 127, 4.) Tėvystės esmė – ne nuosavybė ir nusisavinimas, o prievaizdavimas ir tarnystė. Pirmasis tėvų uždavinys – parodyti meilę, kad vaikai jaustųsi saugūs; duoti pamokymus, kad būtų išmintingi; nušviesti jų gyvenimo kelią; rodyti gero gyvenimo pavyzdį. Kita užduotis – parengti juos išeiti į pasaulį ir praktiškai, kasdienybėje taikyti tai, ko yra pamokyti. Paleisk vaikus, džiaukis tuo, ką investavai į juos, melskis už juos ir klausk Dievo: „Kas toliau?“ Tai vis Dievo plano dalis.

P.S. Galbūt jus sudomins: šeima ir tėvystė.