Tomo dvynys

Biblijoje skaitome: „Vieno iš Dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“ Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk man į šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jono 20, 24–28). Kaip matome iš teksto, Tomas buvo vadinamas Dvyniu. Kas galėtų būti kitas dvynys? Ogi tu! Kad ir kas būtum, jei dabar skaitai šį skaitinį, esi Tomo dvynys. Pagalvok: kaip dažnai dvejojai Dievo meile, Jo gerumu, malone, ištikimybe ir Jo pažadais? Ko reikia? Asmeninio, artimo susitikimo su Jėzumi, kaip tai nutiko Tomui. Toks susitikimas nutinka tada, kai skaitai Šventąjį Raštą ir kokia nors eilutė ypač krinta į akis ir širdį, versdama sušukti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Toks susitikimas nutinka tada, kai kalbiesi su bičiuliu, ir jo išreikšta mintis ar įžvalga paskatina mintyse tarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Toks susitikimas nutinka tada, kai drauge su psalmininku meldiesi: „Būk dosnus savo tarnui, kad galėčiau gyventi, laikydamasis tavo žodžio. Atmerk man akis, kad galėčiau suprasti tavo Įstatymo nuostabius vaisius“ (Psalmynas 119, 17–18).