Ugdyti kitus (2)

Albertas Šveiceris yra pasakęs: „Aš nežinau, ką tau žada tavasis likimas, bet dėl vieno esu visiškai tikras: iš tiesų laimingi bus tiktai tie, kas ieškos ir atras, kaip galėtų pasitarnauti kitiems.“ Ar jauti, kad aplinkinius natūraliai trauktų prie tavęs? Ar patinki kitiems? Jei ne, galimos to priežastys: a) Puikybė. Joks žmogus netrokšta būti šalia išpuikėlio, tokio, kuris manosi esąs geresnis už visus kitus. b) Nesaugumo jausmas. Jeigu nejaukiai jautiesi dėl to, koks esi, suprantama, kad panašiai šalia tavęs jausis ir kiti. c) Svyruojančios nuotaikos. Kai žmonės nežino, ko iš tavęs laukti, tai liaujasi apskritai ko nors tikėtis. d) Perfekcionizmas. Dažniausiai kiti pagirtinu laiko nuolatinį tobulėjimą ir meistriškumo siekį, bet su siaubu kratosi nerealistiškų lūkesčių. e) Cinizmas. Tikrai nėra smagu būti šalia žmogaus, kuris visus suvokia kaip vienodus savo poreikiais, aistromis, menkyste, silpnybėmis ir tuštybe. Toks požiūris visai neįkvepia, o tik apkartina santykius. Tai kaipgi būti tuo, kuris ugdo ir kelia?

1) Žiūrėk, į ką sutelki dėmesį. Jei tavo dėmesys sutelktas vien tik į save, tikrai neįstengsi nieko nei padrąsinti, nei sustiprinti. Per ateinančias kelias dienas atidžiai stebėk, kaip bendrauji su aplinkiniais. Savistaba padės atpažinti, kiek pokalbių sukasi apie tave patį ir kiek apie kitus.

2) Pasistenk padaryti gerą pirmąjį įspūdį. Susipažindamas su kuo nors pasistenk įsidėmėti to asmens vardą, išsiaiškink jo pomėgius, išklausyk jį nepertraukinėdamas, padrąsink, paskatink kuo galėdamas. Jei įstengsi šitaip elgtis vieną dieną, vadinasi, įstengsi ir kasdien. Biblijoje skaitome: „[Stiprybė suteikta tarnystei, o ne padėčiai pagerinti.] Kiekvienas mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai. [Kiekvienas iš mūsų turėtų žiūrėti į aplinkinius ir iškelti sau klausimą: „Kuo galėčiau prisidėti ir padėti?“]“ (Romiečiams 15, 2; papildyta MSG).