Vaikai ir aitvarai

Jei turi vaikų, tikriausiai jau žinai arba netrukus sužinosi, kaip sunku juos paleisti. Autorė Erma Bombek tai palygina su aitvarų laidymu: „Mama ir tėtis net uždusę bėga tikėdamiesi pagauti vėją. Galiausiai, įdėjus tikrai nemažai pastangų, aitvaras šiek tiek pakyla į orą. Ir kai tėvai jau mano, kad pagaliau jis saugiai kyla, iškyla didžiulė grėsmė: aitvaras neria tarp elektros laidų, paskui pavojingai priartėja prie medžių šakų. Baimės kupina akimirka. Bet staiga, labai netikėtai, vėjo šuoras pagauna aitvarą ir iškelia jį aukštai, aukštai. Mama su tėčiu vynioja virvę, kol atvynioja ją iki pat galo ir spėlioja, ką daryti toliau. Aitvaras nori dar daugiau laisvės. Jis kyla vis aukščiau. Tėtis net pasistiebia ant pirštų galų ir jaučia, kad tuoj nebevalios pirštais išlaikyti virvelės, kurią aitvaras taip įnirtingai tempia. Ir pagaliau išmuša valanda aitvarą paleisti iš rankų. Virvelė išsprūsta, o aitvaras didingai skrieja per gražią Dievo dovanotą dangaus žydrynę. Jis kyla vis aukštyn ir aukštyn, kol matosi tik spalvotas taškelis. Tėvai didžiuojasi savo darbu, bet kartu supranta, kad jis jau baigtas. Tai buvo meilės darbas. Kur dingo visi tie metai? Kaip greitai prabėgo laikas.“ Tėvystė – nepaprastai graži, bet ir nelengva bei šiek tiek bauginanti užduotis. Tačiau taip numatyta nuo pat pradžių. Paleidus aitvarą tavo kaip tėčio ar mamos darbas yra baigtas. Aitvaras pagaliau laisvas skrajoti, tu po dvidešimties ar daugiau metų taip pat. Kas toliau? Teiraukis Dievo. Jis turi planą tavo gyvenimui.

Klausimai apmąstymui ir pritaikymui:

1. Kurioje „aitvaro skraidinimo“ stadijoje šiuo metu jautiesi esąs - dar tik bėgi gaudydamas vėją, bandai išvengti kliūčių ar jau jauti, kaip virvelė tempia pirštus ir atėjo laikas ją atlaisvinti?
2. Kas tave labiausiai baugina galvojant apie „tuščio lizdo“ etapą ir kaip manai, kokią naują prasmę ar veiklą Dievas galėtų tau atskleisti, kai tavo, kaip aktyvaus tėčio, darbai bus baigti?
3. Šiandien maldoje įsivaizduok savo vaikus kaip tą aitvarą, ir sąmoningai, mintyse, „atleisk virvelę“, garsiai ištardamas Dievui, kad pasitiki Jo, o ne tik savo paties globa.
4. Pabandyk nebegalvoti apie tai, ko netenki vaikams užaugus, bet užsirašyk bent vieną dalyką ar svajonę, kurią atidėliojai dėl tėvystės pareigų, ir paklausk Dievo, galbūt dabar yra tas laikas ją įgyvendinti.

Baigiamoji mintis

Tavo rankos ištuštėja ne tam, kad liktų tuščios, o tam, kad Dievas galėtų į jas įdėti naują misiją - pabaiga visada yra kažko naujo ir jaudinančio pradžia, jei tik išdrįsti pasitikėti Kūrėju.

P.S. Kiti skaitiniai tema: šeima ir tėvystė.