Vaikščiojimas šlubčiojant

Apie Jokūbą Biblijoje skaitome tokią istoriją: „Perkėlęs juos per upę, jis pergabeno ir visa, ką turėjo. Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros. Matydamas negalįs jo įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino. Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta.“ Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi.“ O tas paklausė: „Kuo tu vardu?“ „Jokūbas,“ – atsakė šis. […] Tuomet Jokūbas prašė: „Prašyčiau pasakyti man savo vardą.“ Anas atsakė: „Kam gi klausi mano vardo?“ Taip pasakęs, tenai jis palaimino jį. Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu, tardamas: „Juk aš mačiau Dievą savo akimis, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota.“ Saulė tekėjo, kai jis, dėl išnarintos šlaunies šlubuodamas, praėjo Penielį“ (Pradžios 32, 24–28. 30–32). Pamėgink įsivaizduoti, ką šlaunikaulis reiškė tokiam ūkininkui kaip Jokūbas. Jis kiekvieną mielą dieną tvirtai remdavosi kojomis į žemę, o štai dabar – še tau, kad nori, pradėjo vaikščioti šlubuodamas. Jis tapo silpnas srityje, kur anksčiau buvo stiprus, kur turėjo kuo didžiuotis. Nuo tada ir Dievu kliautis jam teko labiau, nei kada nors anksčiau. Dievas turi tokių vaikų, kurie vaikšto šlubčiodami. Gal esi vienas jų? Gal kažkur smarkiai suskirtai ir tavo „šlubčiojimą“ pastebi kiti, tu negali jo paslėpti? Dievui patinka žmonės, turintys ydų, trūkumų, nes atėjus sėkmės metui jie nepradeda riesti nosies ir visai nemano, kad tos sėkmės nusipelnė. Jie būna truputį šiltesni, rodo daugiau noro ištiesti pagalbos ranką kitiems. Tokie supranta, kad be Dievo nieko gyvenime nepasiektų. Kai „vaikštai šlubčiodamas“ dvasine prasme, tau tenka labiau priklausyti nuo Dievo – ir, beje, tai joks minusas, priešingai, tai didelis pliusas!