Venk nesveiko susitelkimo į save (2)

Gvildenant susitelkimo į save temą gali kilti tam tikrų klausimų. Galbūt norėsis paklausti: „O kaipgi yra su tomis Šventojo Rašto eilutėmis, kurios liepia „budėti“? Argi tai nereiškia, kad turime akylai žiūrėti savęs, sergėtis? Paskaitykime keletą tokių eilučių. „Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti. Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Morkaus 13, 34–37). Matome, kad Jėzus čia kalba ne apie susitelkimą į save, o apie visiškai priešingai. Juk durininkas turėjo žiūrėti ne į save, o dairytis grįžtančio šeimininko. Jėzus ragina mus pamiršti save, sąmoningai darbuotis vardan Jo karalystės, budėti ir būti pasirengusiems Jo sugrįžimui. Jis pasakė: „Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems“ (Luko 12, 37). Tai toli gražu nėra savityra, kuri išvargina, numuša ūpą, atima ryžtą ir palieka žmogų nusivylusį savimi. Jėzus nori, kad su džiaugsmu įsitrauktum į Jo darbą čia, žemėje. Budėk, aktyviai dairykis ir lauk grįžtančio Viešpaties ir Karaliaus. Biblijoje skaitome: „Gręžkitės į mane [o ne į save] ir būsite išgelbėti, […] nes aš Dievas, ir kito nėra!“ (Izaijo 45, 22). Raginu daugiau susitelkti į Dievą ir kuo mažiau – į save.