Venk nesveiko susitelkimo į save (3)

Ar Dievas nori, kad stengtumės tobulėti ir augti? Žinoma! Tačiau svarbu suprasti, kad pastangos pasikeisti savo jėgomis, jei toliau liekame susitelkę į save, yra bergždžios. Biblija moko, kad permaina prasideda tik tuomet, kai nusisukame nuo savęs ir žvilgsnį sutelkiame į Kristų. Paulius rašo: „Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia“ (2 Korintiečiams 3, 18; K. B. vert.). Dievui nerūpi keisti kūną, nes „pakeistas kūnas“ vis tiek lieka „kūnas“. Dievui rūpi perkeisti charakterį, žmogaus vidų, kad augtų ir tobulėtų vidinis gyvenimas. Senosios tavo prigimties nepakeis jokie tobulinimosi metodai. Padaryti tave panašų į Kristų gali tik Dievo Dvasia. Tik žiūrėdamas į „veidrodį“ (Dievo Žodį), tu būsi „keičiamas į tą patį atvaizdą“ (Dievo pavidalą, kurį jame matai) „iš šlovės į šlovę“ (laipsniškai). Toks perkeitimas neįvyksta žmogaus valios pastangomis, o vien tik iš Dievo malonės. Galbūt paklausi: „O kas nutiks mano kūnui?“ Išauš diena, kai Dievas duos tau naują – dangišką – kūną. Štai kodėl Paulius rašo: „[…] privalu atsižadėti [nusimeskite] ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais“ (Efeziečiams 4, 22). Senasis žmogus nebus „priderintas“, „pakeistas“ ar kaip nors „sulopytas“ – jį būtina „nusimesti“! Kaip omaras nusimeta seną, varžantį kiautą, taip ir tu, susitelkdamas į bendravimą su Kristumi, gali nusikratyti senosios prigimties dominavimo ir pasiduoti naujajai prigimčiai. Esi iš esmės keičiamas, pradedant nuo vidaus.