Venk nesveiko susitelkimo į save (5)

Dievas nėra davęs įsakymo nuolat gilintis į save, perkratyti savo emocijas, patirtis ar nuodėmes. Jis skelbia: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jono 1, 29). Pergalė prieš nuodėmę ateina ne per saviplaką, o iš visiško susitelkimo į Kristų. Senajame Testamente skaitome apie vieną nutikimą, kai izraelitai galutinai puolė į neviltį. Nebeišmanydami, ką daryti, jie ėmė pasninkauti ir varginti savo sielas. Tačiau Dievas neatkreipė jokio dėmesio į tokias jų pastangas. Dvasinio atgimimo ir atstatymo jie siekė savo jėgomis ir savais metodais, todėl Dievas tokį būdą atmetė. Jis pasakė: „Argi man prie širdies šitoks pasninkas – diena, kai žmogus nusižemina, nuleidžia galvą kaip nendrė ir guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tai tu vadini pasninku, VIEŠPAČIUI malonia diena? Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems“ (Izaijo 58, 5–7). Dievas išgydo savianalizės sukeltą „paralyžių“ nurodydamas visiškai pamiršti save. Liaukis gilinęsis į savo netobulumus ir pasidomėk aplinkinių gyvenimu, kitų poreikiais. Štai 4-ių punktų planas kūniškai prigimčiai įveikti:

1) pripažink Jo malonę ir pagaliau pamatyk save kaip „teisų“ Kristuje;

2) nenuleisk akių nuo Jėzaus;

3) nustok nesveikai daug gilintis į save;

4) tarnauk Dievui pasitarnaudamas kitiems.

Kai šitaip elgsiesi, tuomet „šviesa tau užtekės tamsoje, tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis. VIEŠPATS visuomet bus tavo vadovas […] Jis atnaujins tavo jėgas…“ (Izaijo 58, 10–11).

P.S. Galbūt jus sudomins: sveikata ir ligos.