Vidinis žmogaus gyvenimas (2)

Kaip mokiniams turėjo skaudėti širdį sužinojus, kad Jėzaus su jais nebeliks. Bet Jėzus juos patikino, kad Jo išėjimas bus jiems tik į naudą, nes prasidės nauja Dievo jėgos ir valdžios era (žr. Jono 14, 12). Naujasis Vedlys, Šventoji Dvasia, nužengė ne užbaigti, o pratęsti Kristaus tarnystės. Ji perėmė estafetę iš Sūnaus rankos ir perdavė mokiniams. Taip, Sūnus iškeliaus, užtat Dvasia su jais „liks per amžius“ (Jono 14, 16). Ir tai mokiniams buvo žymiai geriau. Dvasia žmogiškuose jų kūnuose rado sau nuolatinę buveinę!

Šiandien Dievo Dvasia renkasi mus ir mumyse randa sau nuolatinę buveinę, kurioje įsikuria. Ar kada nors susimąstei, kaip tai nuostabu? Koks didelis tai gėris ir nauda? Pavyzdžiui, galbūt rytoj nubudęs jausiesi nepailsėjęs, apimtas įtampos, suirzęs. Tie jausmai galėtų diktuoti tau gyvenimą ir nulemti visą kitą dieną. Kokia laimė, kad tavyje gyvena Dievo Dvasia. Visi prieš tai minėti dalykai nebegali tavęs šokdinti pagal savo dūdelę, nes esi Šventosios Dvasios vedamas.

Paulius rašo: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“ (1 Korintiečiams 6, 19). Rimtai priėmęs šį pažadą tikėjimu tampi Dievo šventykla. Kad ir ką darytum – dirbtum savo darbą, vežtum vaikus į mokyklą, vedžiotum šunį, lauktum biopsijos ar kokių kitų tyrimų atsakymų, dalyvautum geriausio draugo laidotuvėse ar pan. – kiekviename kasdienybės žingsnyje įsisąmonink, kad tavyje gyvena Dievo Dvasia. Ar dabar supranti, kodėl Jėzus pasakė mokiniams, kad bus tik geriau, jei Jis iškeliaus ir vietoj savęs atsiųs Dvasią? Įsisavink šią gilią tiesą, nes ji keičia gyvenimą.