Viengungystės dovana

Nieko baisaus likti nesusituokus. Kartais matydami gražią moterį ar šaunų vyriškį, neturintį antrosios pusės, galvojame: „Kas tam žmogui ne taip?“ Ogi visiškai nieko! Gal kaip tik „kas nors ne taip“ būtų, jeigu jie stačia galva pultų į santuoką, nes geriau likti vienam, nei tuoktis su netinkamu žmogumi. Kartą susitiko du bičiuliai. Vienas jų pastebėjo kitą ant dešinės rankos smiliaus mūvint vestuvinį žiedą ir paklausė: „Keista. Ar čia tavo vestuvinis žiedas?“ Bičiulis atsakė: „Tikrai taip.“ „Kodėl mūvi jį ne ant tos rankos ir ne ant to piršto, kaip dera?“ Bičiulis atsiliepė: „Todėl, kad vedžiau ne tą moterį.“ Mes šypsomės, bet Biblija moko, kad viengungiškas gyvenimas – ne tik geras gyvenimas, bet ir dovana. Paulius rašo: „Aš norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš [nesusituokę]. Bet kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią“ (1 Korintiečiams 7, 7). Tai nereiškia, kad viengungiai yra dvasingesni už susituokusius, o tiesiog tai, kad Viešpats kai kuriuos iš savo malonės išsirinko ir paskyrė gyventi vienus. Paulius buvo vienas tokių. Jis rašo: „Nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš“ (1 Korintiečiams 7, 8). Paulius visą savo laiką paskyrė apaštalo tarnystei ir aktyviai darbavosi, išskyrus tuos septynerius metus, kuriuos praleido kalėjime. Bet net ir tuomet nesėdėjo rankų sudėjęs, o rašė laiškus. Dėl ypatingos Dievo skirtos užduoties jam buvo geriau likti viengungiui. Joks žmogus neturėtų gėdytis ar kitaip nepatogiai jaustis dėl to, kad gyvena vienas.