Žinok, kada prikąsti liežuvį

Izaijas rašo: „Viešpats DIEVAS davė man iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys“ (Izaijo 50, 4). Būkim atviri: jei kitam išsakysi absoliučiai viską, kas šauna į galvą, įskaudinsi arba jis pradės tavęs šalintis. Kai kurie dalykai yra privatūs ir tokie turėtų likti. Branda reiškia tai, kad neprivalai sakyti visko, kas ant seilės užeina. Tai gebėjimas laiku prikąsti liežuvį. Juk daugybė tavo minčių nėra išbaigtos, gerai apgalvotos. Kaip tik dėl to derėtų maldoje prašyti Dievo „iškalbaus“, kitus „stiprinančio“ liežuvio. Atidžiai perskaityk toliau cituojamas eilutes: „Kas saugo savo liežuvį, tas apsaugo savo gyvastį, o plepus žmogus prieina liepto galą“ (Patarlių 13, 3). „Kas sučiaupia burną ir prikanda liežuvį, tas apsaugo save nuo daugelio bėdų“ (Patarlių 21, 23). „Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias“ (Jokūbo 1, 26). Dviem atvejais palaidas liežuvis gali ypač pastūmėti į bėdą:

1) Kai esi piktas. Emocijų protrūkiai paprastai baigiasi įžeidžiais komentarais, kurių vėliau žmogus gailisi.

2) Kai esi pavargęs. Nuvargęs žmogus nebebūna toks atidus tam, ką kalba. Gali išsprūsti tokių žodžių, kokių pailsėjęs niekados neištartų. Nebūk greitas kalbėti ir prieš praverdamas lūpas gerai pagalvok. Paulius sako: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti“ (Kolosiečiams 4, 6). Ką daro druska? Ji pasūdo: paskanina, apsaugo nuo gedimo, apvalo, gydo. Tokie turėtų būti ir tavo žodžiai.