Žmogaus atstatymas (1)

Esame tokie greiti kitus malti į miltus dėl to, ką jiems teko patirti. Kritikuojame žmones už tai, ką jie padarė kitiems arba sau. Jei kada nors buvai įkišęs nosį į padėvėtų drabužių parduotuvę, žinai, kad joje gali rasti net labai kokybiškų prekių mažomis kainomis – tereikia žinoti, ko ieškai. Jėzus žino. Jo akyse net ir visiškai žlugęs žmogus nėra beviltiškas. Petras taip sielvartavo išsižadėjęs Jėzaus, kad nusprendė nebegrįžti į senąjį darbą (prie žvejo tinklų). Pamėgink įsivaizduoti, kokios kalbos tuo metu sklandė prieplaukoje. „Žiūrėk, čia tas, kuris išsižadėjo Jėzaus.“ Bet Petras galiausiai vis tiek tapo Naujojo Testamento bažnyčios vadovu. Būk atviras: ar tu būtum pasirinkęs jį savo pastoriumi? Ar norėtum klausytis, ką jis pasakys? Tačiau pirmas žmogus, kurio ieškoti ėjo iš numirusiųjų prisikėlęs Jėzus, buvo ne kas kitas, o Petras! Kodėl? Todėl, kad Viešpats žvelgia giliau ir mato glūdintį dar neatsivėrusį potencialą. Jėzus prisiminė žodžius, kuriuos buvo ištaręs Petrui: Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius! (Luko 22, 31–32). Pirmoji mediko taisyklė skelbia: „Žiūrėk, kad nepadarytum žalos.“ Jei žmogus jau pažeistas, nežalok jo dar labiau. Mylėk jį, melskis už jį ir siek visiško atstatymo.