Žmogaus atstatymas (2)

Apaštalas Paulius rašo: [...] be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti... (Galatams 1, 13). Paulius buvo įvykdęs rimtų nusikaltimų. Ant jo rankų krito nekaltų vyrų ir moterų kraujas. Nepaisydamas to, Dievas jį galingai naudojo: Paulius parašė pusę Naujojo Testamento, įsteigė bažnyčią ir nunešė Jėzaus vardą iki pat imperatoriaus rūmų. O tu ar būtum pasikliovęs tokiu žmogumi? Ar būtum drąsiai pasitikėjęs tokiu kaip savo denominacijos lyderiu? Ar būtum klausęsis jo pamokymų, jo dėstomų tiesų ir apreiškimų, kuriuos Paulius buvo gavęs iš dangaus? Biblijoje skaitome: Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami (Romiečiams 11, 29). Dievas neatšaukia mums skirto pašaukimo ir neatsiima dvasinių dovanų. Ir jeigu Jis taip nesielgia, tai nederėtų ir mums.

Kaip turėtume elgtis su klystkeliais patraukusiu broliu ar sese? Švelniai! Broliai, jei kuris žmogus būtų nusikaltęs, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą! Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą (Galatams 6, 1–2). Ar žmogaus atstatymas – bjaurus reikalas? Kartais tikrai taip! Ar tai lengva? Ne. Paulius tai vadina „našta“, ypač jeigu ji užtraukia vargą ir gėdą Dievo atpirktai šeimai. Bet juk čia šuo ir pakastas – tikintieji toliau lieka dvasinė šeima, mūsų artimieji! Pasaulis stebi, kaip elgiamės su saviškiais. Jeigu atstumiame ir išmetame lauk suklupusius saviškius, kodėl pasaulis turėtų tikėtis, kad kitaip elgsimės su juo? Pats pagalvok: jei žmogus negali rasti pasigailėjimo Dievo šeimoje, tai kur dar jam jo ieškoti?

P.S. Galbūt jus sudomins: tikėjimas.