Žmogaus atstatymas (3)

Kodėl Jėzui reikėjo eiti per Samariją? Jam rūpėjo atpirkti puolusią moterį, kuri buvo pašaukta Samarijoje pirmą kartą paskelbti Gerąją Naujieną. Pagalvok apie visą tą situaciją: svilino baisus karštis, Jėzus ilgai keliavo pėsčiomis. Jis puikiausiai žinojo tame krašte esąs nepageidaujamas dėl ilgą laiką tarp žydų ir samariečių vešėjusio priešiškumo. Anomis dienomis moterys vaikščiodavo užsidengusios veidus, joms būdavo uždrausta kalbėtis su vyrais, kurie būdavo ne jų šeimos nariai. O apie tą moterį jau sklandė negražios kalbos, nes ji buvo penkis kartus išsiskyrusi. Tai kodėl Jėzui taip prisireikė eiti per Samariją? Po visu tuo „laužynu“ Jis matė deimantą. Viešpats žvelgė giliau ir pastebėjo moters potencialą, matė, kiek daug ji gali nuveikti Dievo karalystės labui. Biblijoje skaitome: Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo... (Jono 4, 39). Šiame tekste yra labai reikšminga pamoka: Jėzų veikti skatino ne grafikas, o Dievo valia ir vargšų žmonių poreikiai. Dėl Dievo tikslo Jis buvo pasiryžęs išsukti iš kelio, jei reikės, nukrypti nuo tradicijos, ir nuveikti kai ką naujoviškai, kitaip. Atkreipkime dėmesį, kad iškart po to Jėzus savo mokiniams pasakė: Argi jūs nesakote: „Dar keturi mėnesiai ir ateis pjūtis“? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus; jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas (Jono 4, 35–36).