Žmogaus atstatymas (4)

Biblijoje skaitome: Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų [...] įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti (Luko 19, 2–4). Zachiejaus istorija mus moko, kad turtai – dar ne viskas. Jie neapsaugo nuo žlugimo. Beje, kai kurie kaip tik ir žlugo besikraudami turtus. Kai eini prieš savo sąžinę, darosi sunku gyventi. Kai pamatines vertybes pamini dėl šlamančių, tavo sėkmė bus „tuščiavidurė“, o pats jausi slegiančią kaltės naštą. Zachiejus kaip tik ir susidūrė su tokiais sunkumais. Jis sakė Jėzui: Štai, Viešpatie [...] jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai (Luko 19, 8). Jei ir tu šiandien jautiesi labai panašiai, įsiklausyk, ką Jėzus pasakė Zachiejui:

1) Greit... Nieko nelauk ir neatidėliok išgelbėjimo akimirkos. Juk žmogus trapi būtybė, tik per plauką nuo amžinybės. Rytojus gali ir neišaušti. Todėl nežaisk su savo siela. Susitvarkyk reikalus su Dievu, kol dar gali, kol ne vėlu.

2) [...] lipk žemyn. Nusižemink. Atsiklaupk prie kojų To, kuris myli tave ir atidavė savo gyvybę kaip išpirką už tave. Eik pas Viešpatį, kad ir ką būtum padaręs, kad ir kokia būtų tavo praeitis. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių (1 Jono 1, 9).

3) Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose (Luko 19, 5). Dar šiandien leisk Kristui ne tik apsilankyti, bet ir visam laikui apsigyventi tavo širdyje. Leiskis Jo vedamas ir saugomas.

P.S. Galbūt jus sudomins: nuodėmė ir atgaila.