Spausdinti visą paketąIšskleisti visus
Ačiū, kad ryžotės vesti grupelę. Iš karto norime pasakyti svarbiausią dalyką: jums nereikia būti teologe ir nereikia mokėti atsakyti į visus klausimus. Jūsų darbas – ne aiškinti, o sukurti erdvę pokalbiui. Grupelės susitikimas pavyksta ne tada, kai vadovė daug žino, o tada, kai žmonės kalba.
Kaip vyksta susitikimas. Skirkite maždaug valandą, daugiausia pusantros. Pradėkite nuo klausimų „Ledlaužis“ – jie lengvi ir tinka net tiems, kurie teksto dar neskaitė. Tada garsiai perskaitykite skaitinį. Toliau skaitykite aptarimo klausimus. Nebūtina panaudoti visų – pasirinkite du ar tris, kurie labiausiai tinka jūsų grupei. Pabaigoje – pritaikymas šiai savaitei ir malda.
Tyla nėra blogai. Uždavusi klausimą palaukite. Dešimt sekundžių tylos atrodo labai ilgai, bet žmonėms reikia laiko pagalvoti. Jei niekas neprabyla, atsakykite pati – trumpai ir nuoširdžiai. Kai vadovė pasidalina pirma, kitiems tampa saugiau.
Jei nežinote atsakymo, pasakykite: „Nežinau.“ Tai geresnis atsakymas už bet kurį išgalvotą. Užsirašykite klausimą, pažadėkite pasidomėti ir kitą kartą prie jo grįžti. Kai kurie Biblijos klausimai lieka atviri ir po dvidešimties metų – tai nėra jūsų nesėkmė. Grupelė nėra egzaminas, ir jums nereikia, kad po susitikimo neliktų nė vienos abejonės. Galite ramiai pasakyti: „Palikime šitą klausimą atvirą.“ Dažnai tai paveikia žmones stipriau, nei greitas atsakymas.
Jei viena kalba daug, o kita tyli. Padėkokite kalbėjusiai ir kreipkitės vardu į tylinčiąją: „O ką tu apie tai galvoji?“ Nespauskite – visada palikite galimybę kiekvienai praleisti klausimą.
Jei kas nors atsiveria ir pasidalina skaudžia patirtimi, nebandykite pataisyti ir neskubėkite patarti. Padėkokite už pasitikėjimą ir čia pat pasimelskite už tą žmogų. Jei matote, kad reikia rimtesnės pagalbos, po susitikimo pasikalbėkite atskirai.
Pirmame susitikime susitarkite dėl dviejų dalykų: kas kalbama grupelėje, joje ir lieka, ir kad niekas neprivalo kalbėti. Šie du susitarimai padaro daugiau, nei bet kokie klausimai.
Pasiruošimas. Skaitinį ir klausimus perskaitykite iš anksto. Pasimelskite už kiekvieną dalyvę vardu. Jei vedate pirmą kartą, susiraskite talkininkę – draugę ar labiau patyrusią tikinčiąją, kuri melstųsi už jus, ir į kurią galėtumėte kreiptis, kai iškils klausimų. Jei sunku susitarti dėl laiko, pasiūlykite kelis variantus per laikas.agape.lt – niekam nereikia registruotis, tereikia pažymėti, kada gali.
Jei kada norėsite aptarti savo pasirinktą temą, klausimų rasite čia: Klausimai grupelei
Ir dar vienas dalykas. Grupelė nėra vien jūsų atsakomybė. Jūs atveriate duris ir paruošiate vietą. Tai, kas vyksta žmonių širdyse, yra Dievo darbas.
Prisimink situaciją, kai pasiūlei idėją, pakvietei ką nors ar pasisiūlei padėti ir gavai „ne“. Kiek laiko tas „ne“ tavyje užsibuvo? Ar pastebi save tariančią sakinį, kurį sakai vien tam, kad neatrodytų, jog tau rūpi, pavyzdžiui, „a, nesvarbu“?
Jėzus patyrė, kas yra atmetimas. Biblijoje skaitome: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jono 1, 11). Bet Jis nesėdėjo ir dėl to nesielvartavo, o pakilo ir ėjo toliau, pas tuos, kurie Jį džiugiai priėmė. Savo mokiniams Jis pasakė: „Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų“ (Mato 10, 14). Pasikartojantis atmetimas įtvirtina baimę, kad esame netinkami, ypač jei remiamės mums svarbių žmonių nuomone. Ironiška tai, kad veikdami iš atmetimo baimės galiausiai iš tikrųjų būname atstumiami – nutinka tai, ko iš visų jėgų stengėmės išvengti. Kai aplinkiniai pamato, kad save menkai vertini, pradeda atitinkamai su tavimi elgtis. Parodydamas, kiek save vertini, pamokai aplinkinius, kaip jie turi tave priimti ir į tave žiūrėti. Jei niekada neišreikši, kas tau labiau patinka, nenubrėši jokių ribų, kiti atitinkami su tavimi elgsis – t. y. darys išvadą, kad jokių ribų tu neturi, ir nieko nepaisys. Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad atstumtas Jėzus niekada neskatino tolesnio atmetimo. Jis per ilgai neužsibūdavo ten, kur būdavo tik pakenčiamas, ir eidavo ten, kur Juo iš tikrųjų džiaugdavosi. Kitaip tariant, eidavo ten, kur žmonės Jį pripažindavo ir priimdavo kaip asmenį, priimdavo Jo tikslą ir galią. Jis buvo visiškai priimtinas Dievui, todėl žmonių atmetimas baimės Jam nekėlė. Tu irgi esi visiškai priimtinas Dievui. Biblijoje skaitome: „[...] tu man brangus, vertingas ir mylimas...“ (Izaijo 43, 4). Kaip įveikti atmetimo baimę? Pirmiausia mąstyk apie tai, ką Dievas mano apie tave, o paskui ir apie visa kita.
Ar yra santykis ar aplinka, kurioje esi tik pakenčiama? Kas tave ten laiko – pareiga, viltis, baimė, ar tai, kad kitos vietos tiesiog nėra?
Esmė: skirtumas, kurį verta išlaikyti per visą susitikimų ciklą – atmetimas skauda, bet nepasako tiesos apie tavo vertę.
Būtinas patikslinimas: skaitinyje teigiama, kad kai aplinkiniai pamato, jog save menkai vertini, jie atitinkamai su tavimi ir elgiasi. Kasdieniame bendravime tai iš dalies tiesa, bet niekada netaikoma smurto ar žeminimo situacijoje – niekas nėra niekinamas dėl to, kad „per menkai save vertino“. Jei matai, kad kuri nors šitą sakinį taiko sau kaip kaltinimą, garsiai ištaisyk.
Kur gali būti jautru: atstūmimas šeimoje, suaugusio vaiko atsitraukimas, skyrybos, iškritimas iš bendruomenės. Tokie dalykai retai pasakojami lengvai. Neskubink ir netaisyk.
Praktiškai: gilinimo klausimą kelk tik tada, jei grupelė jau atsipalaidavusi – jis pataiko giliai. Ir susitarkite iš karto: kalbame apie situacijas, ne apie vardus, o kas pasakyta grupelėje, joje ir lieka.
Viešpatie, ačiū, kad Tu pirmas ištari: „Tu man brangi, vertinga ir mylima.“ Padėk mums šią savaitę patikėti šiais žodžiais tiek, kad nebijotume nei atmetimo, nei savo pačių ribų. Ir duok drąsos būti ten, kur esame laukiamos. Amen.
Kada paskutinį kartą kas nors tave nuoširdžiai pagyrė ir ką tu atsakei? Priėmei ar iškart sumenkinai? Ar yra vienas seniai apie tave pasakytas sakinys, kuris iki šiol kartais nuskamba galvoje?
Norint įveikti atmetimo baimę pirmiausia turi tikėti, kad Dievas sukūrė tave kaip būtybę, turinčią kūną, protą ir savitą temperamentą, bei skyrė užduotį, kurios niekas kitas negali atlikti. Nors savęs menkinimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip nusižeminimas, iš tiesų tai tam tikra puikybės forma, nes verčia atmesti tau skirtą Dievo sumanymą ir planą. Verčiau pradėk drauge su psalmininku garsiai skelbti: „Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – aš tai gerai žinau. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse; tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi. Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug!“ (Psalmynas 139, 14–17). Iš kur traukei, kad tavęs nepakanka ar esi netinkamas? Ar tą girdėjai iš savo tėvų, kokių nors smerkiančių dvasininkų, neišmintingų mokytojų, žiaurių klasės draugelių ar keiktis mėgstančio sutuoktinio lūpų? Atmink, kad šėtonas yra „melo tėvas“ (žr. Jono 8, 44). Kito lūpomis jis primelavo tau apie tavo vertę ir potencialą. Kartok: „Tai buvo melas! Tai melas!“ Tuojau pat apsispręsk atmesti tokį melą. Kitaip tariant, atmesk atmetimą! Susidaryk visų Dievo tau duotų talentų, gebėjimų ir kitų pliusų sąrašą – susižymėk viską, kas tavyje gali būti palaiminimas kitiems. Netobulink to sąrašo remdamasis pasaulietinėmis sistemomis. Verčiau susitelk į tokias charakterio savybes kaip padorumas, ištikimybė, dosnumas, skyrimas, išmintis, kantrybė. Pagalvok, kaip kiekvieną tų dalykų galėtum panaudoti, kad per jį būtų pašlovintas Dievas ir palaiminti aplinkiniai.
„Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos“ (Psalmynas 139, 16). Kur, žvelgdama į praeitį, dabar matai Dievo ranką ten, kur tuo metu jos visai nematei?
Esmė: šio susitikimo tikslas – kad kiekviena garsiai išgirstų apie save ką nors tikra. Jei liks laiko, pabaigoje tegu kiekviena pasako viena kitai po vieną pastebėjimą. Dažnai tai stipriausia viso ciklo dalis.
Kur gali būti jautru: mintį, kad savęs menkinimas yra puikybė, labai lengva paversti priekaištu. Ilgai žeminamai ar depresijos išvargintai moteriai ji skambėtų žiauriai. Pasakyk garsiai: kalbama apie įprotį menkinti save, o ne apie ligą ir ne apie tai, kad kas nors nepakankamai stengiasi.
Atsargiai su mintimi, kad tuos žodžius kito lūpomis pasakė „melo tėvas“. Tai nemažina žmogaus, kuris juos ištarė, atsakomybės ir tikrai nereiškia, kad į tokius santykius reikia grįžti.
Jei kuri nors kalba apie nuolatinį žeminimą namuose, tai jau nebe savivertės tema. Po susitikimo pasikalbėk dviese; kontaktai, kuriuos verta turėti telefone: 112, Pagalbos moterims linija 8 800 66366, specializuotos kompleksinės pagalbos centrai 8 700 55516.
Viešpatie, ačiū, kad Tavo akys matė kiekvieną iš mūsų dar prieš gimstančią ir kad mūsų dienos surašytos Tavo knygoje. Padėk Tavo balsą išgirsti stipriau už visus melagingus žodžius, kuriuos nešiojamės širdyje. Mokyk kartoti su psalmininku: esu nuostabiai padaryta – ir tuo tikėti. Amen.
Prisimink darbą, kurį atlikai tikrai gerai. Ar pasakei tai sau, ar laukei, kol pastebės kas nors kitas? Kaip tu dažniausiai reaguoji į kritiką – iškart taisai, gini save, ar kelias dienas tyliai nešiojiesi?
Klaidos, kurių gyvenime priveli, gali būti didelės, baisios ir dažnai atsikartojančios, tačiau jos nepakeičia Dievo nuomonės apie tave. Biblijoje skaitome, kad Viešpats sako: „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile. Vėl tave atstatysiu; mergele, Izraelio tauta, tu būsi atstatyta!“ (Jeremijo 31, 3–4). Taip, Dievas pataisys tave, kai to reikės, bet jo pataisymas – anaiptol ne atmetimas, o veikiau Jo meilės įrodymas. Biblijoje skaitome: „[...] Dievas griežtai auklėja, ką myli...“ (Hebrajams 12, 6). Dievo taikomo sudrausminimo tikslas – padėti atsiskleisti visam tavo potencialui ir siekti aukščiausio tikslo. Todėl nesileisk kitų menkinamas. Bendraudamas su kitais būk savimi, autentiškas. Susitelk į tai, ką turi duoti, o ne į tai, kaip kiti į tave pažiūrės. Nesipuikuok ir nesigirk pažintimis, norėdamas padaryti įspūdį ir atsidurti viename lygyje su aplinkiniais. Tu jau esi lygus, net jei neturi panašaus išsilavinimo, patirties, neužimi tokios pat socialinės ar finansinės padėties, jei tavo praeitis kitokia. Nuo kada tokie dalykai išaukština žmogų ir daro jį pranašesnį už kitus – ypač dangiškojo Tėvo akyse? Jei tavo tikslas gyvenime – įtikti kiekvienam ir nertis iš kailio, kad visi apie tave gerai kalbėtų, tavo savivertė bus priklausoma nuo kitų malonės. Saliamonas Patarlių knygoje aprašo dorybingos, dievotos moters savybes. Viena jų tokia: „Ji mato, kad jos verslas klesti...“ (Patarlių 31, 18) Ši moteris nesipuikuoja, o tiesiog visiškai kliaunasi Dievu, kuris ją sukūrė ir davė atlikti konkrečią užduotį. Jos pasitikėjimas kyla iš vidaus, o ne iš išorės. Saliamonas tą skyrių baigia tokiais žodžiais: „Duokite jai atlyginimą už jos triūsą! Teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi!“ (Patarlių 31, 31).
Patarlių 31 pabaigoje giriami jos darbai (31, 31). Kuo tikra savivertė skiriasi nuo tos, kuri laikosi ant kitų žvilgsnio? Ar gali jaustis vertinga tomis dienomis, kai nieko nenuveikei?
Esmė: šis susitikimas apie pasitikėjimą, kuris nepriklauso nuo dienos rezultatų. Prie to ir grąžink, jei pokalbis pakryps į pasiekimų sąrašus.
Kur gali būti jautru: Patarlių 31 daugeliui moterų yra ne padrąsinimas, o matas, kurio jos neatitinka. Jei pajusi tokią nuotaiką, pasakyk tiesiai: šis skyrius yra pagyrimo giesmė, o ne pareigų sąrašas.
Jei kalba pakryps apie palyginimus su konkrečiomis bendruomenės moterimis, saugokis, kad tai nevirstų aptarinėjimu. Grąžinti galima klausimu: „O ką tas palyginimas tau daro?“
Jei paklaus, kaip suderinti „Dievas myli“ su tikru gyvenimo skausmu – tai doras klausimas, kurio nereikia uždaryti. Visiškai užtenka pasakyti, kad ir tu jo neišsprendei.
Praktiškai: antras taikymo žingsnis – garsiai pasakyti, kur sekasi – daugeliui bus sunkiausia užduotis visame cikle. Pradėk nuo savęs.
Viešpatie, ačiū, kad Tavo meilė mums nesikeičia nei dėl mūsų klaidų, nei dėl kitų nuomonės. Padėk šią savaitę bent kartą išgirsti Tavo balsą stipriau už kritiką – ir svetimą, ir savo pačių. Mokyk kliautis tuo, ką Tu jau esi į mus įdėjęs. Amen.
Prisimink, kaip parduotuvėje paėmei daiktą, apžiūrėjai ir padėjai atgal – ne dėl to, kad blogas, o dėl to, kad tau jo nereikia. Skaitinyje sakoma, kad panašiai būna ir su žmonėmis. Ar tas palyginimas tau patinka, ar šiek tiek užkliūva? Kuris santykis pastaruoju metu atima daugiausia tavo jėgų?
Kartais gyvenime ateina laikas ką nors daryti dėl santykių, kurie tave neigiamai veikia. Jėzus pasakė: „Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam.“ Aišku, tai nesuteikia teisės išgiežti ant kito pyktį ar jį užsipulti. Jėzus dar yra pasakęs taip: „Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Gailiuosi’, – atleisk jam“ (Luko 17, 4). Taip pat būk malonus ir gerbk kito asmens sprendimą negilinti, nepuoselėti su tavimi santykių. Galbūt tas žmogus iš tikrųjų neturi vietos tavo gyvenime, o tu – jo. Prisimink, kaip pastarąjį kartą vaikščiojai po parduotuvę rinkdamasis prekes. Ar pirkai absoliučiai kiekvieną daiktą, kurį buvai paėmęs apžiūrėti? Aišku, kad ne. Ar padėjai jį į vietą todėl, kad jis buvo prastas, netinkamas? Irgi ne. Tiesiog nusprendei, kad tau jo nereikia. Aišku, jeigu santykiuose patiri atstūmimą ir jautiesi sutrikęs, galbūt vertėtų išsiaiškinti priežastį, dėl ko taip nutiko. Biblijoje skaitome: „Draugo smūgiai siekia gero, o priešo bučiniai – kaip peiliai“ (Patarlių 27, 6). Kartais išmintinga pasiteirauti: „Norėčiau suprasti, kas tarp mūsų nutiko. Santykių atnaujinti nenoriu, tenoriu žinoti, kas privertė tave juos nutraukti. Tikiuosi atviro ir sąžiningo atsakymo.“ Ir klausdamas tokių dalykų pasistenk neatrodyti paniuręs ar neigiamai nusiteikęs. Stenkis kuo objektyviau išklausyti kitą ir nesigink. Tu tik renki informaciją. Jeigu išgirstos pastabos pravarčios, nesibodėk savo gyvenime įvesti tam tikrų permainų.
Ar mylėti artimą reiškia privalėti palaikyti santykius su visais? Kur, tavo manymu, eina riba tarp atlaidumo ir savęs išdavimo?
Esmė: paskutinis susitikimas – užbaigimas. Palik laiko maldai ir padėkai; visai gerai aptarti tik du klausimus.
Svarbiausias patikslinimas, ir pasakyk jį pati, nelaukdama klausimo: atleidimas ir santykių atkūrimas nėra tas pats. Jėzus kalba apie brolį, kuris gailisi (Luko 17, 3). Atleisti galima ir tam, kuris nesigaili, bet niekas neįpareigoja grįžti ten, kur skaudinama.
Atviras pokalbis su skriaudėju saugus tik ten, kur nėra grėsmės. Jei kalbama apie žmogų, kuris smurtauja, grasina ar kontroliuoja, patarimas „pabark jį“ netinka. Tokiu atveju – pokalbis dviese po susitikimo, be jokio spaudimo, ir kontaktai: 112; Pagalbos moterims linija 8 800 66366; specializuotos kompleksinės pagalbos centrai 8 700 55516.
Kur gali būti jautru: nutrūkę ryšiai su suaugusiais vaikais, seserimis, ilgametėmis draugėmis. Tai dažnai skausmas, apie kurį nekalbama net artimiausiems. Neskubink prieiti prie išvados, kad būtinai reikia susitaikyti.
Ir apie tave pačią: keturias savaites vedei šitą temą kitoms. Jei kuris nors klausimas palietė ir tave, tai normalu – rask, kam apie tai papasakoti.
Viešpatie, ačiū, kad nereikalauji nei apsimesti, jog viskas gerai, nei nešti skausmo vienoms. Mokyk kalbėti tiesą su meile ir išgirsti ją iš kitų. Duok išminties žinoti, kada ieškoti susitaikymo, o kada ramiai paleisti. Ir ačiū, kad Tu mūsų niekada nepadedi atgal į lentyną. Amen.
Spausdinti visą paketąSkaitiniai atskirai
Dažnai grupelė jau yra – tai tie vienas ar du žmonės, kuriems ir taip persiunčiate skaitinį. Nereikia jų surasti, užtenka tik paklausti.
Kvieskite trumpam: keturi susitikimai, ir tiek. Taip lengviau ir pakviesti, ir sutikti.
Parašykite mums – atsiųsime naują medžiagą, kai ji pasirodys, ir mielai atsakysime į klausimus. Vadovauti grupelei nereikia jokio pasiruošimo.