Spausdinti visą paketąIšskleisti visus
Ačiū, kad ryžotės vesti grupelę. Iš karto norime pasakyti svarbiausią dalyką: jums nereikia būti teologe ir nereikia mokėti atsakyti į visus klausimus. Jūsų darbas – ne aiškinti, o sukurti erdvę pokalbiui. Grupelės susitikimas pavyksta ne tada, kai vadovė daug žino, o tada, kai žmonės kalba.
Kaip vyksta susitikimas. Skirkite maždaug valandą, daugiausia pusantros. Pradėkite nuo klausimų „Ledlaužis“ – jie lengvi ir tinka net tiems, kurie teksto dar neskaitė. Tada garsiai perskaitykite skaitinį. Toliau skaitykite aptarimo klausimus. Nebūtina panaudoti visų – pasirinkite du ar tris, kurie labiausiai tinka jūsų grupei. Pabaigoje – pritaikymas šiai savaitei ir malda.
Tyla nėra blogai. Uždavusi klausimą palaukite. Dešimt sekundžių tylos atrodo labai ilgai, bet žmonėms reikia laiko pagalvoti. Jei niekas neprabyla, atsakykite pati – trumpai ir nuoširdžiai. Kai vadovė pasidalina pirma, kitiems tampa saugiau.
Jei nežinote atsakymo, pasakykite: „Nežinau.“ Tai geresnis atsakymas už bet kurį išgalvotą. Užsirašykite klausimą, pažadėkite pasidomėti ir kitą kartą prie jo grįžti. Kai kurie Biblijos klausimai lieka atviri ir po dvidešimties metų – tai nėra jūsų nesėkmė. Grupelė nėra egzaminas, ir jums nereikia, kad po susitikimo neliktų nė vienos abejonės. Galite ramiai pasakyti: „Palikime šitą klausimą atvirą.“ Dažnai tai paveikia žmones stipriau, nei greitas atsakymas.
Jei viena kalba daug, o kita tyli. Padėkokite kalbėjusiai ir kreipkitės vardu į tylinčiąją: „O ką tu apie tai galvoji?“ Nespauskite – visada palikite galimybę kiekvienai praleisti klausimą.
Jei kas nors atsiveria ir pasidalina skaudžia patirtimi, nebandykite pataisyti ir neskubėkite patarti. Padėkokite už pasitikėjimą ir čia pat pasimelskite už tą žmogų. Jei matote, kad reikia rimtesnės pagalbos, po susitikimo pasikalbėkite atskirai.
Pirmame susitikime susitarkite dėl dviejų dalykų: kas kalbama grupelėje, joje ir lieka, ir kad niekas neprivalo kalbėti. Šie du susitarimai padaro daugiau, nei bet kokie klausimai.
Pasiruošimas. Skaitinį ir klausimus perskaitykite iš anksto. Pasimelskite už kiekvieną dalyvę vardu. Jei vedate pirmą kartą, susiraskite talkininkę – draugę ar labiau patyrusią tikinčiąją, kuri melstųsi už jus, ir į kurią galėtumėte kreiptis, kai iškils klausimų. Jei sunku susitarti dėl laiko, pasiūlykite kelis variantus per laikas.agape.lt – niekam nereikia registruotis, tereikia pažymėti, kada gali.
Jei kada norėsite aptarti savo pasirinktą temą, klausimų rasite čia: Klausimai grupelei
Ir dar vienas dalykas. Grupelė nėra vien jūsų atsakomybė. Jūs atveriate duris ir paruošiate vietą. Tai, kas vyksta žmonių širdyse, yra Dievo darbas.
Pagalvok apie žmogų, su kuriuo tau sunku – vardo sakyti nereikia. Vienu žodžiu įvardyk, kas tavyje sujuda, kai pamatai jo žinutę ar išgirsti jo balsą. O paskui prisimink situaciją, kai norėjai aštriai atkirsti, bet susilaikei: kas tada padėjo?
Jėzus Šventąją Dvasią pavadino Guodėju, siųstu mums padėti. Jei leisiesi Dvasios vedamas, Ji padės tau susikalbėti net ir su sunkiais žmonėmis. Paulius rašo: „Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai“ (Efeziečiams 4, 30). Neįžeisk, neskaudink Dvasios ir netrukdyk Jai veikti tavo gyvenime. Galbūt paklausi: „O kaip aš Jai galiu sutrukdyti?“ Paulius atsako: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis“ (Efeziečiams 4, 31). Čia jis pateikia tikrai bjaurių dalykėlių sąrašą. Paulius aiškiai sako: gyvenime leidžiamės vedami arba tų dalykėlių, arba mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios. Rinktis mums! Biblijoje skaitome: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui“ (Efeziečiams 4, 26–27). Piktai atsikirsdamas iškart duodi vietos velniui. Įsitvirtinęs jis puldinės ir kitas tavo gyvenimo sritis. O kai taip nutiks, teks kentėti ne tik skausmą, kurį tavo gyvenime sukelia sunkus žmogus, bet dar ir skausmą, kurį sukelia į tavo gyvenimą koją įkėlęs piktasis. Tai ką daryti? Biblijoje skaitome: „Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Efeziečiams 4, 32). Kitaip tariant, prisimink tą meilę, kantrybę ir malonę, kurią Dievas parodė tau, ir pats rodyk ją kitiems. Tokia strategija visuomet pasiteisina!
Skaitinyje vaizduojama nuolatinė dviejų vedimų kova: arba Dvasia, arba tie „bjaurūs dalykėliai“. Ar sutinki su tokiu vaizdiniu? Kas nutinka tada, kai rinktis atrodo neįmanoma, nes esi tiesiog per daug pavargusi?
Esmė: ciklo pradžia. Tikslas ne išmokti technikų, kaip suvaldyti kitą žmogų, o pamatyti, kas vyksta manyje. Sunkus žmogus per šiuos susitikimus greičiausiai nepasikeis; keisis tai, ką aš su tuo darau.
Susitarkite iš karto dėl dviejų dalykų: pirma, kalbame apie situacijas, o ne vardus; antra, kas pasakyta grupelėje, joje ir lieka. Aptariant šią temą tai ypač svarbu – bendruomenėse žmonės dažnai pažįsta vieni kitus.
Kur gali būti jautru: vienai „sunkus žmogus“ yra įkyri kaimynė, kitai – vyras, kuris ją žemina. Nesudėk jų į vieną krepšį. Jei pajunti, kad kalbama apie nuolatinį žeminimą ar baimę namuose, tai jau nebe bendravimo tema; prie jos grįžtama atskirai ir dviese.
Praktiškai: didžiausia rizika čia – „skundimosi ratas“. Grąžinti galima klausimu: „O ką tu su tuo darai?“ Sek laiką: keturi klausimai šiam paketui daug, visiškai gerai aptarti du.
Viešpatie, ačiū, kad esi davęs Guodėją – Šventąją Dvasią, kuri padeda net tada, kai mums pačioms nebelieka jėgų. Prašome: kai šią savaitę susidursime su sunkiais žmonėmis, primink mums, koks atlaidus buvai mums. Padėk rinktis Dvasią, o ne pyktį. Amen.
Prisimink situaciją, kai žodžiai jau buvo beveik išsprūdę, bet kažkas tave sulaikė. Kas tai buvo? Ir atvirai: kada tavo „saugiklis“ silpniausias – kai pavargusi, alkana, vėluoji ar kai kalbama apie tavo vaikus?
Dievas mus sukūrė taip, kad užėjus dideliam sunkumui turime iš anksto įdiegtą akimirksnį, per kurį galime gręžtis į Jį pagalbos. Ta smegenų dalis, kuri apdoroja stiprius neigiamus jausmus, tokius kaip įniršis ar baimė, vadinama migdoline liauka. Buvo atliktas eksperimentas su gyvūnais: pašalinus šią liauką jie nebeįstengė išreikšti pykčio ir baimės. Įprastai, kai kas nors nutinka, smegenų žievė priima tam tikrą signalą. Bet kai apima labai stiprios emocijos (tie atvejai sudaro apie 5 procentus visų nutikimų), signalas keliauja tiesiai į migdolinę liauką, apeinama mąstymo ir samprotavimo dalis. Tačiau kol smegenys įsisavina informaciją, o kūnas pradeda atitinkamai reaguoti, būna laikas, akimirka, tyrėjų dar vadinama „gyvenimą teikiančiu ketvirčiu sekundės“. Nors ketvirtis sekundės – tikrai labai trumpas laiko tarpas, jo pakanka. Paulius rašo: „Rūstaudami nenusidėkite! [...] Ir nepalikite vietos velniui“ (Efeziečiams 4, 26–27). Per tą ketvirtį sekundės Šventoji Dvasia gali perimti vairą į savo rankas. Per tą akimirksnį žmogus nusprendžia, ar duos vietos Dvasiai, ar nuodėmei. Per tą akimirksnį protas gauna progą tarti: „Šventoji Dvasia, mane apėmė stiprus impulsas. Ar man veikti jo paskatintam?“ Kartais sukilęs noras nuskriausti mylimą žmogų gali būti net labai stiprus, o įgyvendintas sukelia nepaprastai daug skausmo ir apgailestavimo. Bet gera žinia ta, kad net jeigu ir suklupsi, – o taip gyvenime nutiks ne kartą, – Dievas siųs kitą akimirksnį ir dar kitą, ir dar kitą. Jis yra visiškai atsidavęs tau ir nepaliaus veikti tavo gyvenime tol, kol pradėsi nešti gerą vaisių.
Ar tai akimirkai galima pasiruošti iš anksto? Kas tavo gyvenime padeda reaguoti ramiau – miegas, malda, aiški riba, žmogus, su kuriuo išsikalbi?
Esmė: šio susitikimo dovana yra malonė. Kalbame ne apie tobulą savitvardą, o apie tai, kad kiekviena nauja akimirka duodama iš naujo.
Kur gali būti jautru: kai kurios prisimins, kaip riktelėjo ant vaiko arba pasakė vyrui tai, ko nebeatšauksi. Gėda čia gali būti didelė ir tyli. Neleisk grupelei nuslysti į savigraužą – po tokio prisipažinimo verta garsiai pasakyti apie atleidimą.
Jei paklaus apie migdolinę liauką ir „ketvirtį sekundės“: tai supaprastinta populiarioji psichologija. Nesiginčyk dėl skaičių – „Tyrimų duomenys gali skirtis, bet pauzė tarp jausmo ir veiksmo tikrai egzistuoja.“
Praktiškai: jei kuri nors sako, kad nuolat sprogsta ir pati dėl to kenčia, tai jau nebe valios klausimas – čia labai gali padėti psichologas. Rūpestingai tai pasakyti nėra tikėjimo trūkumas.
Viešpatie, Tu žinai, kaip greitai mumyse užsidega ugnis ir kaip lengva tą akimirką pražiopsoti. Prašome – būk greitesnis už mūsų impulsus ir perimk vairą, kol dar ne vėlu. Ačiū, kad net kai suklumpame, Tu duodi kitą akimirką ir dar kitą. Amen.
Pagalvok apie žmogų, kurio išvengti negali – jis šeimoje, darbe ar bendruomenėje. Nesakydama vardo, papasakok, kur jūs paprastai susikertate. Ar esi bandžiusi jo tiesiog vengti? Kaip tai pavyko?
Niekas geriau už Jėzų nebuvo įvaldęs bendravimo su sunkiais žmonėmis meno. Romėnai norėjo Jį nutildyti, Erodas siekė nužudyti, Pilotas Jo klausimu nusiplovė rankas, religiniai lyderiai Jam pavydėjo, Jo paties namiškiai laikė Jį bepročiu, Jo miesto gyventojai kėsinosi užmėtyti akmenimis, Tomas Juo abejojo, Petras išsižadėjo, Judas išdavė, kareiviai mušė, minia skandavo „Nukryžiuot jį!“, artimiausi sekėjai išsilakstė. Tačiau Jėzus nėkart maldoje neprašė Dievo patraukti sunkius žmones iš Jo gyvenimo. Jei būtų to prašęs, būtų nė vieno nelikę. Kartais net ir malda gali būti neteisingai naudojama kaip būdas ko nors išvengti. Kartais prašome Dievo patraukti sunkų žmogų iš mūsų gyvenimo, nes nenorime vargintis nuolat konfrontuodami. Be to, jei Dievas atsilieptų į tą mūsų maldą, kaip to norime, netektume galimybės augti. O Jis trokšta, kad augtume ir bręstume. Jėzaus pamokymai apie tai, kaip reikia bendrauti su sunkiais žmonėmis, kilo iš gilios, intymios, skausmingos patirties ir išminties. Ir jie, labiau už bet kokio kito asmens žodžius, padarė poveikį didiems pasaulio lyderiams bei įvairiems judėjimams – nuo Mahatmos Gandhi iki Martino Lutherio Kingo ir Nelsono Mandelos. Petras rašo: „Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, tuomet jums nuopelnas Dievo akyse. Juk jūs tam pašaukti, nes ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis. […] Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“ (1 Petro 2, 20–23). Tu pašauktas eiti Jo pėdomis.
Jėzaus pavyzdys paveikė net tuos, kurie Juo nesekė. Ką tavo aplinkoje kantrus, neatsikertantis elgesys iš tikrųjų pakeitė? O kur nepakeitė nieko – ir šiuo atveju tu reaguoji?
Esmė: Jėzus neprašė, kad sunkūs žmonės dingtų iš Jo gyvenimo, bet Jis ir nesileido naikinamas – kelis kartus pasitraukė, kelis kartus atsakė labai aštriai. Tai verta pasakyti garsiai, kad tekstas nevirstų raginimu viską kęsti.
Riba, kurią tvirtai laikyk: „pavesti Teisėjui“ nereiškia likti ten, kur skaudinama. Kantrybė nėra saugumo kaina, ir kentėjimas dėl Kristaus nėra tas pats, kas kentėti nuo artimo smurto.
Jei kas nors prasitartų apie smurtą, grasinimus, nuolatinį žeminimą ar kontrolę: nesvarstyk to grupelėje, nesiūlyk labiau melstis ar labiau stengtis, neklausk, ką ji galėjo padaryti kitaip. Po susitikimo pasikalbėk dviese, pasakyk, kad tai ne jos kaltė, ir turėk paruoštus kontaktus – esant pavojui 112; Pagalbos moterims linija 8 800 66366 (nemokama, visą parą, anonimiška); specializuotos kompleksinės pagalbos centrai bendru numeriu 8 700 55516 (nemokama psichologinė ir teisinė pagalba).
Praktiškai: jei tema pasidaro per sunki, visai gerai vietoj ketvirto klausimo tiesiog kartu pasimelsti.
Viešpatie, ačiū, kad Tu pats žinai, kaip atrodo sunkūs žmonės – ne iš tolo, o iš vidaus, iš skausmo. Prašome, kad šią savaitę, susidūrusios su tais, su kuriais sunku, prisimintume ne taisyklę, o Tave. Mokyk pavesti save teisingajam Teisėjui – ne iš silpnumo, o iš pasitikėjimo Tavimi. Amen.
Papasakok apie tą situaciją, kai su tavimi pasielgė neteisingai, o tu nieko negalėjai padaryti – tik laukti. Kaip tada jauteisi laukdama? Kitas klausimas lengvesnis: kaip tu paprastai pyksti – garsiai, tyliai ar labai mandagiai?
Jėzus pasakė: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mato 5, 38–39). Nors principas „akis už akį“ mums atrodo žiaurus, iš tikrųjų senovės pasaulyje tai buvo milžiniškas žingsnis pirmyn, nes galingieji tais laikais turėdavo teisę nužudyti dėl menkniekio. Toks įstatymas apribojo kerštą ir mokė proporcingo teisingumo. Bet problema išlieka: kai kas nors mus nuskriaudžia, instinktas liepia keršyti, atsimokėti tuo pačiu. Skausmas, kurį kenti, atrodo stipresnis nei tas, kurį sukeli kitam. Kartą buvo atliktas toks eksperimentas: grupelė žmonių buvo suskirstyti poromis. Vienam poroje kurį laiką buvo stipriai spaudžiamas vienas pirštas. Paskui dalyviai buvo paprašyti su tokia pat jėga paspausti savo porininko pirštą. Ir visi (!) be išimties sukėlė daugiau skausmo nei patyrė patys. Rezultatas buvo šiek tiek daugiau nei „akis už akį“. Tu gali pasakyti: „Bet šitas žmogus mane įskaudino. Jis turi už tai sumokėti.“ Ir kiek gi jis turi už tai mokėti? Į šitą klausimą sąžiningai atsakyti gali vienas Dievas. O Jo Žodyje pasakyta: „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, – sako Viešpats. Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Romiečiams 12, 19–21).
Kerštas ir teisingumas nėra tas pats. Kur tavo gyvenime sunkiausia išlaikyti šią ribą? Ar buvo kartų, kai atleidimas buvo supainiotas su tuo, kad neteisybė taip ir liko nepavadinta?
Esmė: „palikti Dievui“ nereiškia „nutylėti“. Įvardyti skriaudą, prašyti atsakomybės, kreiptis į teisėsaugą – visa tai suderinama su Romiečiams 12. Šitas skirtumas grupelėje beveik visada reikalingas, tad pasakyk jį pati, nelaukdama klausimo.
Kur gali būti jautru: nuoskaudos šeimoje, ginčai dėl turto ir palikimo, išdavystė, buvęs sutuoktinis. Netikėk, kad viena diskusija tai išspręs, ir neleisk grupei kurti sprendimų už kitą moterį.
Jei kas nors sakys negalinti atleisti, nespausk. Atleidimas nėra jausmas ir nėra vieno vakaro darbas. Užtenka pasakyti: „Ir tai, kad šito nori, jau yra pradžia.“
Praktiškai: neversk garsiai sakyti taikymo atsakymų – kai kurie žingsniai geriau lieka tarp jos ir Dievo.
Viešpatie, Tu žinai kiekvieną nuoskaudą, kurią nešame – ir tą, kurią lengva įvardyti, ir tą, apie kurią sunku prisipažinti net sau. Padėk šią savaitę bent vieną kartą pasirinkti gerumą ten, kur instinktas liepia kitaip. Ačiū, kad keršto našta ne mūsų, o Tavo. Amen.
Prisimink kandžią repliką, kuri tau įstrigo ilgam – nereikia sakyti, kas ją metė. Kas tavyje suveikia pirmiausia: atkirtis, tyla, ar mintis, kad reikėjo atsakyti kitaip? Ką per šias penkias savaites pastebėjai apie save, ko iš pradžių nebūtum pasakiusi?
Jėzus pasakė: „[...] jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mato 5, 39). Jėzaus dienomis visuomenė vadovavosi garbės ir gėdos principais. Kairė ranka būdavo laikoma nešvaria: ja nebūdavo nei valgoma, nei smūgiuojama. Todėl dešinys skruostas būdavo užgaunamas išorine dešinės plaštakos puse. Žmonės taip elgdavosi norėdami ką nors viešai įžeisti. Pliaukštelėti atgalia ranka būdavo leistina tik žemesnę padėtį visuomenėje užimančiam asmeniui, pavyzdžiui, vergui ar vaikui. Taigi ką darai, kai tave kas nors užgauna? Žmonės paprastai tikisi vienos iš dviejų reakcijų: kad keršydamas duosi atgal arba gūšiesi iš baimės. Jėzus sako, kad mūsų saugumas ir garbė – mūsų dangiškojo Tėvo rankose. Vadinasi, į situaciją galime pažiūrėti kūrybiškai. Vienas variantas – galime atsukti kitą skruostą. Priešininkas negalės atgalia ranka tvoti į kairį skruostą. Jam tada teks kovoti kaip lygiam su lygiu (ko jis visai nenori daryti) arba rasti nesmurtinį būdą konfliktui išspręsti. Kas šiandien tave užgauna ir įžeidinėja? Šiais laikais tie „pliaukštelėjimai“ – tai visokios kandžios replikos, skaudūs žodžiai, dygūs komentarai. Kas nors sumenkina tavo pasiūlymą darbe. Kas nors neteisingai apkaltina namie. Giminaitis prikalba negražių dalykų ir pasmerkia. Kokia pirmoji tavo reakcija? Kerštas? Baimė? O gal abu? Su Šventosios Dvasios pagalba atsiranda dar viena galimybė. Nebėk ir nesislėpk. Nekirsk atgal. Verčiau su stiprybe, atvira širdimi stok priešais ir pažiūrėk tam žmogui į akis. Būk išradingas, kantrus ir aktyvus. Su meile siek susitaikymo. Juk ne šiaip sau Biblija krikščionišką gyvenimą vadina aukštu pašaukimu, „tikslu aukštybėse“ (Filipiečiams3, 14). Kai kitąkart tave kas nors įžeis, rinkis prakilnesnį kelią!
Ar visada reikia atsukti kitą skruostą? Kur, tavo manymu, eina riba tarp ištvermės ir pasitraukimo? Kas padeda tą ribą atskirti?
Esmė: paskutinis susitikimas – užbaigimas, ne santrauka. Palik laiko maldai ir padėkai; visai gerai aptarti tik du klausimus.
Svarbiausia riba, ir pasakyk ją garsiai: šiame tekste kalbama apie orumą ir įžeidimus, o ne apie smurtą. Atsukti kitą skruostą niekada nereiškia likti ten, kur mušama, grasinama ar sistemingai žeminama. Jei kuri nors iš teksto daro tokią išvadą, ją verta pataisyti tiesiai ir nedelsiant.
Jei šioje temoje kas nors atsivertų apie smurtą, galioja tas pats, kas ir trečiame susitikime: pokalbis dviese, kontaktai (112; 8 800 66366; 8 700 55516), jokio spaudimo grįžti, „pabandyti dar“ ar labiau pasistengti.
Praktiškai: pasidalykite, kas per šias savaites pasikeitė, net jei labai nedaug. Padėkok kiekvienai vardu ir paklausk, ko grupelė norėtų toliau.
Ir apie tave pačią: šios penkios savaitės beveik neabejotinai palietė ir tavo pačios sunkius santykius. Kas išklauso tave ir kas už tave meldžiasi?
Viešpatie, ačiū, kad mūsų garbė ir saugumas yra Tavo rankose, o ne žmonių žodžių valdžioje. Padėk, kai mus kas nors įžeis, ne slėptis, ne keršyti, o rinktis prakilnesnį kelią padedant Tavo Dvasiai. Ačiū už šias savaites ir už kiekvieną, kuri drįso būti atvira. Amen.
Spausdinti visą paketąSkaitiniai atskirai
Dažnai grupelė jau yra – tai tie vienas ar du žmonės, kuriems ir taip persiunčiate skaitinį. Nereikia jų surasti, užtenka tik paklausti.
Kvieskite trumpam: penki susitikimai, ir tiek. Taip lengviau ir pakviesti, ir sutikti.
Parašykite mums – atsiųsime naują medžiagą, kai ji pasirodys, ir mielai atsakysime į klausimus. Vadovauti grupelei nereikia jokio pasiruošimo.