Septynios Šventosios Dvasios dovanos

Kai Saliamonas tapo karaliumi, Dievas jam tarė: „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau“ (2 Metraščių 1, 7). Saliamonas galėjo prašyti visko, ko panorėjęs, iš Dievo, kuriam nieko nėra neįmanoma. Šiuo pasiūlymu Dievas išmėgino Saliamoną norėdamas, kad tas atsivertų ir parodytų, kas glūdi jo širdyje. Puikybės pilnas žmogus būtų prašęs išgarsėjimo. Pasaulietiškas žmogus būtų prašęs turtų. Savanaudis - galios ir valdžios. O ko paprašė Saliamonas? Biblijoje skaitome: „Tad suteik man išminties ir žinojimo…“ Dievas patenkino Saliamono prašymą. Turėdamas išminties ir žinojimo, karalius dėl to vėliau galėjo džiaugtis ir turtais, ir išgarsėjimu, ir didžiule galia. Vienas nežinomas mąstytojas yra užrašęs tokius žodžius: „Papasakok man apie savo svajones, ir aš užminsiu tavo gyvenimo mįslę. Pasakyk man savo maldas, ir aš parašysiu tavo sielos istoriją. Pasakyk man savo prašymus, ir aš pasakysiu tau, ką vėliau gausi. Pasakyk, ko sieki, ir aš pasakysiu, kas esi. Man nebūtina žinoti apie tai, kiek jau esi aprėpęs. Tiesiog pasakyk, ko dar nori. Man nerūpi sužinoti, ką jau turi, o tik tai, ko trokšti turėti. Man nerūpi tavo pasiekimai, o tik tai, ko dar nepasiekei ir ko vaikaisi. Kokias pergales iškovoji dieną? Ką regi sapnuose naktį? Koks idealas tau stovi prieš akis? Ką laikai puikiais dalykais? Ko siekia tavo širdis? Tokiais matais pamatuojamas žmogus.“ Melsk išminties.

Jei vaikystėje patyrei apleistumą, nepriežiūrą ar smurtą, tau gali būti sunku pamatyti Dievą kaip mylintį Tėvą. Jei nebuvo patenkinti pagrindiniai tavo poreikiai (nepatyrei meilės, šilumos, saugumo, paguodos, jei nebuvai puoselėjimas, negalėjai kliautis suaugusiais, jei nepasirūpino tavo fiziniais poreikiais), tau gali būti sunku patikėti, kad Dievas šiandien patenkins tavo reikmes. Ką daryti? Pripažink, kad viduje susikurtas tėvo vaizdas turi didelių trūkumų ir nė iš tolo neprimena dangiško Tėvo apibūdinimo. Suprask, kad net ir geriausias iš žemiškų tėvų nublanksta tikrojo dangiškojo Tėvo spindesy. Dievas nori, kad matytum Jį kaip rūpestingą, jautrų, dosnų Tėvą, kuriuo gali kliautis. Kaip tik dėl to ir Jėzus, paprašytas išmokyti melstis, mokiniams liepė kreiptis į Dievą „Tėve mūsų“, o ne „Visagali Dieve ir Viešpatie“. Beje, atkreipk dėmesį, kad Tėvas yra ne tik mano, bet mūsų. Kaip tikrai geras tėvas, Dievas žino apie kiekvieną tavo poreikį ir būtinai pasirūpins tavimi (žr. Mato 6, 25–34). Kaip geri tėvai pažįsta savo vaikus ir žino apie individualias, išskirtines jų charakterio savybes, taip ir mūsų dangiškas Tėvas žino apie unikalius mūsų poreikius, pažįsta mūsų mintis ir jausmus. Kaip tėvas gailisi vaikų, taip VIEŠPATS gailisi pagarbiai jo bijančiųjų. Juk jis žino, kokie mes padarai... (Psalmynas 103, 13–14). Jo rūpestis tavimi nėra koks nors bendrinis, bet labai individualus, asmeniškas. Kaip kiekvienas geras tėvas imasi atsakomybės rūpintis savo vaikais, taip ir dangiškas mūsų Tėvas imasi atsakomybės rūpintis mumis, patenkinti mūsų poreikius ir nori, kad elgtumės atitinkamai pagal Jo standartus ir pasitikėtume Juo. Trumpai tariant, elkis kaip pasitikėjimo verto, dosnaus, mylinčio Tėvo vaikas.

Prieš priimdamas sprendimus, ypač daug lemiančius, būtinai pirmiau pasitark su Dievu. Tai padės išvengti aibės bėdų. Deja, Jozuei teko pasimokyti iš savo klaidų. Jis su savo kariais buvo ką tik užėmęs Jerichą, didžiausią miestą Pažadėtoje Žemėje. Pergalės džiaugsmo apakinti, izraelitai pamanė, kad nebėra reikalo tartis su Viešpačiu dėl kito žingsnio. Toks perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis gali būti pragaištingas! Gibeoniečiai, viena iš tuo metu Pažadėtoje Žemėje gyvenusių priešiškų tautų, suvokė negalį laimėti prieš Dievo tautą, tad siuntė savo derybininkus pasiderėti dėl taikos. Ir jiems pavyko. Visą tą laiką gibeoniečiai melavo ir neraudonavo, o Jozuė jų žodžius priėmė už gryną pinigą ir pasirašė susitarimą. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo didžiausia klaida jo gyvenime. Nuo tos dienos gibeoniečiai buvo nuolatinis dyglys Izraelio šone. Jozuė labai apgailestavo nepasitaręs dėl to su Viešpačiu. Vienas senovinis himnas labai gražiai atskleidžia tokią tiesą: „Kartais prarandame taip brangią ramybę ir visiškai bereikalingai kenčiame didžiulį skausmą vien todėl, kad neatnešame visko prieš Dievą maldoje.“ Ar esi užsispyrėlis, viską siekiantis atlikti savo jėgomis? Dievo duotą įsitikinimą ir aklą pasitikėjimą savo jėgomis skiria aiški linija. Ją peržengus, gali tekti brangiai mokėti. Jei esi linkęs veikti per greitai ar pernelyg kliautis savo gebėjimais ir jėgomis, atidžiai perskaityk šiuos žodžius: „Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius. Nebūk išmintingas tik savo paties akyse…“ (Patarlių 3, 5–7).

Biblijoje skaitome: „Bet Danielius apsisprendė nesiteršti karaliaus stalo valgiais ir vynu, todėl paprašė rūmų vyriausiąjį pareigūną leisti jam nesusiteršti“ (Danieliaus 1, 8). Tie valgiai ir vynas per tam tikras garbinimo apeigas jau buvo paaukoti pagonių dievams, todėl Danieliui buvo visiškai nepriimtini. Danielius buvo skatinamas nusižengti savo įsitikinimams, bet nepasidavė. Jaunuolis turėjo savų priežasčių griežtai vadovautis savo įsitikinimais. Nors buvo toli nuo namų ir, galėtum pamanyti, galėjo elgtis kaip panorėjęs (juk niekas nebūtų sužinojęs), jis to nedarė. Negana to, atsisakydamas valgyti jis įžeidė karalių, o tai ne pats geriausias žingsnis siekiant karjeros rūmuose. Tačiau Danielius žinojo, ką Dievo Žodis skelbia apie stabų garbinimą. Jis liko ištikimas savo įsitikinimams, ir Dievas jį už tai palaimino. Galiausiai jis buvo apsaugotas, sulaukė paaukštinimo ir didelės sėkmės. O laikytis savo įsitikinimų jis buvo apsisprendęs dar prieš patekdamas į Babiloną. Klausimas: ar tu jau žinai, kokie tavo pamatiniai įsitikinimai? Ar pagalvojai, ką darysi ar ko nedarysi užėjus sunkumams? Jei ne, būtinai atrask laiko tam apmąstyti. Galbūt aplinkiniai Danieliui kalbėjo: „Liaukis, juk niekas nesužinos.“ Bet Danielius mąstė: „Dievas žinos. Žinosiu ir aš. Nei nuo Jo, nei nuo savęs niekur nepabėgsiu.“ Tavo mintys ir sumanymai gali likti atviri ir keistis, bet pamatiniai įsitikinimai turi būti tvirti ir nekintami. Vadovaukis jais.

Kokios būna pačios pirmosios tavo dienos akimirkos? Ką darai vos praplėšęs akis? Gal tuojau pat įsijungi televizorių? Gal tiesiu taikymu eini į vonią? O gal gulėdamas permąstai, ką tądien turėsi nuveikti? Vos nubudus siūlau tiesiog ramiai pagulėti ir leisti prabilti Dievui. Juk tada mintys dar būna lyg švari, balta lenta, o širdis atvira. Viešpats mielai suteiks tau įžvalgų, minčių, problemų sprendimų. Žinojimas, kad Jis šalia, lydės tave visą dieną. Rašytoja Kolina Taunsend Evans rašo: „Kai bendrauji su mylimuoju, tyla nekelia nepatogumų ir nėra nejauki. Tada žodžiai nereikalingi. Tokia bendrystė labai graži. Prisimenu, kaip mūsų vaikai atbėgdavo manęs pasitikti ir visi vienu metu triukšmingai klegėdami dalydavosi savo dienos įspūdžiais. Būdavo nuostabu, kad jie šitaip išlieja man savo jausmus. Bet būdavo ir tokių akimirkų, kai jie pas mane ateidavo tik prisiglausti, kai laukdavo, kad paglostyčiau jiems galveles, švelniai užliūliuočiau į miego karalystę. Panašiai kartais ir mums nutinka su Dievu mūsų Tėvu. Kartais galingiausios maldos būna išreikštos ne žodžiais, o mintimis. Nes žodžius riboja žodynas, o minčių arena ribų neturi. Per mūsų mintis Dievas gali suteikti gyvenimą keičiančių sampratų.“ Paulius rašo: „O mes turime Kristaus išmonę“ (1 Korintiečiams 2, 16). Todėl nurimk ir leisk Jam per tave mąstyti savo mintis. Jonas rašo: „Jūs esate gavę Šventojo patepimą ir visi žinote tiesą“ (1 Jono 2, 20). Su Dievu ateis žinojimas, ką turi padaryti. Todėl pirmąsias savo dienos akimirkas aukok Jam.

Kokios mintys tave aplanko išgirdus žodžius „pamaldumas“ arba „dievotumas“? Religiniai nurodymai ir taisyklės? Krikščionys, aiškinantys, ko nevalia daryti? Nieko nuostabaus, kad daugybė žmonių vengia susidūrimo su tikinčiaisiais. Ar pamaldumas/dievotumas apskritai įmanomas šiame technikos pažangos ir interneto amžiuje? O gal dievotam buvo įmanoma būti tik tada, kai viskas vykdavo lėtai ir paprastai? Tačiau iš tikrųjų pamaldumas/dievotumas yra širdies nuostata, o ne kultūra. Toji nuostata labai menkai susijusi su tuo, kaip žmogus vilki (nors kai kuriems iš mūsų tą sunku suprasti), ką vairuoja ir kiek turto turi. Ji nesusijusi su asmeniniais mūsų pageidavimais ar standartais, kuriuos norėtume primesti kitiems. Biblijoje skaitome: Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį (1 Samuelio 16, 7). Pamaldumas/dievotumas yra vidinė būsena. Kuo ilgiau apie tai mąstysi, tuo labiau įsitikinsi, kad tikrai pamaldus žmogus yra tas, kurio širdis jautri Dievui, kuris rimtai žiūri į Viešpatį ir Jo Žodį, kuris labiau už viską trokšta dar daugiau Dievo. Dovydas šaukė: Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Tai viskas! Tu gali būti turtingas ar vargšas, jaunas ar senas, miestietis ar kaimietis, pavaldinys ar vadovas, aktyvus ar ramus, susituokęs ar viengungis, leiboristas ar konservatorius – tie dalykai visiškai nesvarbūs. Svarbiausia – ar tavo širdyje yra ilgesys, troškimas dar geriau ir artimiau pažinti Dievą ir paklusti Jam, vaikščioti su Juo. Todėl užduok sau klausimą: „Ar aš noriu būti pamaldus?“ Jei atsakymas tau nepatiks, pulk ant kelių ir melsk, kad Dievas keistų tavo širdį ir nuostatas.

Kai atiduoti širdį Dievui, tau nieko nebereikia bijoti, nes Viešpats būna tavo „tvirtovė ir prieglauda“ (Psalmynas 46, 1). Bijoti Viešpaties nereiškia baimintis būti Jo nuskriaustam. Dievas yra geras! Bijoti Viešpaties reiškia parodyti Jam pagarbą, sekti Jo nurodymus ir visame kame pripažinti Jo viršenybę. Tikriausiai pastebėjai, kad šiais laikais žmonės ne itin gerbia valdžią. Šiuolaikinis žmogus dažnai mąsto: „Niekas man neaiškins, kaip turėčiau gyventi.“ Bet Biblijoje skaitome: „Pagarbi Viešpaties baimė suteikia tvirtą pasitikėjimą“ (Patarlių 14, 26, AMPC). Kodėl čia taip sakoma? Todėl, kad pagarbi baimė reiškia pagarbų elgesį ir klusnumą. Kai darai tai, ką Dievas liepia, tavo pasitikėjimas Juo toliau auga. Kuo pagarbiau žiūrėsi į Dievą, tuo pagarbiau ir mandagiau elgsiesi su aplinkiniais. Tu suvoki, kad prieš Dievą teks atsiskaityti už visus savo veiksmus, ir pripažįsti, kad kiti žmonės Dievo akyse yra tokie pat brangūs ir vertingi kaip ir tu. Saliamonas rašo: „[...] paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją“ (Mokytojo 12, 13). Mozė kalbėjo Izraelio vaikams: „O dabar, Izraeli, ko gi reikalauja iš tavęs VIEŠPATS, tavo Dievas? Vien pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo, eiti visais jo keliais, mylėti jį, tarnauti VIEŠPAČIUI, savo Dievui, visa savo širdimi ir visa siela…“ (Pakartoto Įstatymo 10, 12). Nieko čia sudėtingo.