Spausdinti visą paketąIšskleisti visus
Ačiū, kad ryžotės vesti grupelę. Iš karto norime pasakyti svarbiausią dalyką: jums nereikia būti teologe ir nereikia mokėti atsakyti į visus klausimus. Jūsų darbas – ne aiškinti, o sukurti erdvę pokalbiui. Grupelės susitikimas pavyksta ne tada, kai vadovė daug žino, o tada, kai žmonės kalba.
Kaip vyksta susitikimas. Skirkite maždaug valandą, daugiausia pusantros. Pradėkite nuo klausimų „Ledlaužis“ – jie lengvi ir tinka net tiems, kurie teksto dar neskaitė. Tada garsiai perskaitykite skaitinį. Toliau skaitykite aptarimo klausimus. Nebūtina panaudoti visų – pasirinkite du ar tris, kurie labiausiai tinka jūsų grupei. Pabaigoje – pritaikymas šiai savaitei ir malda.
Tyla nėra blogai. Uždavusi klausimą palaukite. Dešimt sekundžių tylos atrodo labai ilgai, bet žmonėms reikia laiko pagalvoti. Jei niekas neprabyla, atsakykite pati – trumpai ir nuoširdžiai. Kai vadovė pasidalina pirma, kitiems tampa saugiau.
Jei nežinote atsakymo, pasakykite: „Nežinau.“ Tai geresnis atsakymas už bet kurį išgalvotą. Užsirašykite klausimą, pažadėkite pasidomėti ir kitą kartą prie jo grįžti. Kai kurie Biblijos klausimai lieka atviri ir po dvidešimties metų – tai nėra jūsų nesėkmė. Grupelė nėra egzaminas, ir jums nereikia, kad po susitikimo neliktų nė vienos abejonės. Galite ramiai pasakyti: „Palikime šitą klausimą atvirą.“ Dažnai tai paveikia žmones stipriau, nei greitas atsakymas.
Jei viena kalba daug, o kita tyli. Padėkokite kalbėjusiai ir kreipkitės vardu į tylinčiąją: „O ką tu apie tai galvoji?“ Nespauskite – visada palikite galimybę kiekvienai praleisti klausimą.
Jei kas nors atsiveria ir pasidalina skaudžia patirtimi, nebandykite pataisyti ir neskubėkite patarti. Padėkokite už pasitikėjimą ir čia pat pasimelskite už tą žmogų. Jei matote, kad reikia rimtesnės pagalbos, po susitikimo pasikalbėkite atskirai.
Pirmame susitikime susitarkite dėl dviejų dalykų: kas kalbama grupelėje, joje ir lieka, ir kad niekas neprivalo kalbėti. Šie du susitarimai padaro daugiau, nei bet kokie klausimai.
Pasiruošimas. Skaitinį ir klausimus perskaitykite iš anksto. Pasimelskite už kiekvieną dalyvę vardu. Jei vedate pirmą kartą, susiraskite talkininkę – draugę ar labiau patyrusią tikinčiąją, kuri melstųsi už jus, ir į kurią galėtumėte kreiptis, kai iškils klausimų. Jei sunku susitarti dėl laiko, pasiūlykite kelis variantus per laikas.agape.lt – niekam nereikia registruotis, tereikia pažymėti, kada gali.
Jei kada norėsite aptarti savo pasirinktą temą, klausimų rasite čia: Klausimai grupelei
Ir dar vienas dalykas. Grupelė nėra vien jūsų atsakomybė. Jūs atveriate duris ir paruošiate vietą. Tai, kas vyksta žmonių širdyse, yra Dievo darbas.
Prisimink situaciją, kai ko nors labai bijojai, o paskui paaiškėjo, kad viskas buvo daug paprasčiau. Kas tada tau padėjo žengti pirmą žingsnį – žmogus, laikas, būtinybė ar malda? Šiandien ilgos istorijos nereikia, užtenka kelių sakinių.
Didžiosios depresijos metais JAV nedarbas siekė net 25 procentus. Žmonių sąskaitos bankuose ištuštėjo, dėl nuosavybės susigrąžinimo daugelis ūkininkų neteko žemės, vien išmaitinti šeimas žmonėms buvo labai sunku. Ir štai tuo juodu istoriniu laikotarpiu prezidentas Franklinas Ruzveltas kreipėsi į tautą tokiais žodžiais: „Esu tvirtai įsitikinęs, kad bijoti mums reikia nebent tik pačios baimės – konkrečiai neįvardyto, nelogiško, nepagrįsto siaubo, kuris paralyžiuoja bet kokias pastangas atsitraukimą paversti puolimu.“ Daugelis tuo metu nežinojo, kad ir pats prezidentas netrumpai buvo baimės sukaustytas. Ruzveltas gimė privilegijuotoje šeimoje, mokėsi Europoje, vėliau studijavo Harvarde ir Kolumbijos teisės mokykloje. Bet būdamas trisdešimt devynerių sunkiai susirgo poliomielitu ir dėl komplikacijų liko neįgalus. Gydantis jam išsivystė stipri gaisro baimė. Jis bijojo, kad kilus gaisrui dėl savo negalios negalės išsigelbėti. Bet laikui bėgant Ruzveltas tą baimę įveikė. Ir ne tik ją! Pamažu pradėjo valdyti rankas, o vėliau nors ir sunkiai, pasiremdamas, bet vaikščiojo. Jis su trenksmu grįžo į politinę areną – be baimės įveikęs oponentus 1929 metais tapo Niujorko gubernatoriumi, o vėliau ir JAV prezidentu, išlaviravusiu ir išvedusiu tautą į pergalę per Antrąjį pasaulinį karą. Savo memuaruose Ruzveltas rašo apie tai, kaip kreipėsi į Dievą pagalbos, drąsos ir vedimo – ir sulaukė atsakymo. Ar tu šiandien ko nors bijai? Jei taip, remkis pažadu: „Su manimi VIEŠPATS, ir aš nebijau; ką gali žmonės man padaryti?“
Psalmėje klausiama: „Ką gali žmonės man padaryti?“ Tačiau dažniausiai bijome ne žmonių, o ligos, netekties, ateities. Kaip tu šią psalmę girdi tada, kai grėsmė kyla ne iš žmogaus?
Esmė: pirmas susitikimas ne apie baimės nugalėjimą, o apie leidimą ją įvardyti. Jei moterys išeis žinodamos, kad čia galima pasakyti „aš bijau“ ir niekas dėl to nepataisys jų tikėjimo, susitikimas pavyko.
Kur gali būti jautru: baimės tema labai greitai atveda prie realių dalykų – ligos, vaikų, pinigų. Neskubėk gydyti citata; dažnai pakanka pasakyti: „Ačiū, kad pasakei.“
Praktiškai: pradėk nuo savęs ir pirmoji įvardyk vieną savo baimę. Iš karto susitarkite dėl dviejų dalykų: pirma, kas pasakyta grupelėje, joje ir lieka; antra, niekas neprivalo kalbėti.
Jei paklaus apie faktus: skaitinyje sakoma, kad Ruzveltas apie tai rašė memuaruose. Jei kas nors paklaus, iš kur tai žinoma, sąžininga atsakyti, kad šito nepatikrinai – iliustracijos esmė ne istorinis tikslumas, o pati mintis, kad drąsos prašoma iš Dievo.
Ir dar: jei matai, kad kurios nors nerimas nuolatinis – nemiga, panikos priepuoliai, sunku išeiti iš namų – tai nėra silpno tikėjimo požymis. Grupelė gali palaikyti, bet pasakyti apie gydytojo ar psichologo pagalbą irgi yra rūpestis, o ne nepasitikėjimas Dievu.
Viešpatie, šiandien nesislepiame: mūsų gyvenime yra baimių – vienos įvardytos, kitos dar ne. Ateiname pas Tave prašydamos pagalbos, drąsos ir vedimo. Ačiū, kad Tu esi su mumis, ir kad to iš tikrųjų pakanka. Amen.
Kada paskutinį kartą visai kasdieniškai nusigandai – dėl neatsakyto skambučio, žinutės „Reikia pasikalbėti“, vėluojančio paauglio? Trumpai papasakok. Antroji klausimo dalis: kur tu paprastai pasislepi, kai nesinori su kuo nors susidurti – darbuose, telefone, tyloje?
Kažkodėl manome, kad sėkmingiems žmonėms baimės jausmas nepažįstamas. Tačiau tai visiška netiesa! Kiekviena karta žmonijos istorijoje susiduria su baime. Pirmas žmogus, kurį Dievas sukūrė, buvo Adomas. Vieni pirmųjų jo ištarti ir Biblijoje užrašyti žodžiai buvo tokie: „Išgirdau tave vaikščiojantį sode ir nusigandau [...] todėl pasislėpiau.“ Deja, baimė – mūsų genuose. Ji neatsiejama mūsų žmogiškosios prigimties dalis. Tyrimų duomenimis, yra septynios gyvenimo sritys, kuriose baimė žmones kamuoja labiausiai:
1) finansai,
2) sveikata,
3) darbas/karjera,
4) tėvystė/motinystė,
5) santykiai šeimoje,
6) asmeninių tikslų siekis,
7) mirtis.
Gal jauti nerimą ir išgąstį vienoje ar keliose iš šių sričių? Baimė neretai būna griaunanti jėga. Anglų kalbos žodis „baimė“ (fear) kilęs iš senosios anglų kalbos žodžio, reiškiančio staigų antpuolį, ir giminingas senosios germanų kalbos žodžiui „pasala“ arba „pinklės“. Kaip tik tai baimė ir daro – paspendžia pinkles, užpuola ir paima į nelaisvę. Kaip su ja kovoti? Pasitelkus tikėjimą Dievu. Baimė silpnina, o tikėjimas stiprina. Baimė įkalina, o tikėjimas išlaisvina. Baimė paralyžiuoja, o tikėjimas įgalina. Baimė pakerta ryžtą, o tikėjimas ryžtą sustiprina. Baimė sargdina, o tikėjimas gydo. Kažkas suskaičiavo, kad Šventajame Rašte žodis „Nebijok(ite)!“ ištartas net 366 kartus. Jei tai tiesa, vadinasi, po vieną tokį padrąsinimą nebijoti mums duota kiekvieną metų dieną – ir dar vienas magaryčių keliamiesiems metams! Pacituosiu vieną jų: „Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano“ (Izaijo 43, 1). Dievas šiandien yra su tavimi. Jis žada sustiprinti ir vesti tave kiekvienoje situacijoje.
Jei baimė iš tikrųjų yra mūsų prigimties dalis, ar tikėjimas ją panaikina, ar keičia mūsų požiūrį į ją? Kaip tai atrodo tavo gyvenime?
Esmė: čia žinia ne „nustok bijoti“, o „nesislėpk“. Adomas pasislėpė – Dievas atėjo ir pašaukė. Jei pokalbis pakryps į savigraužą, prie to verta grįžti.
Kur gali būti jautru: septynių sričių sąrašas veikia kaip veidrodis, ir kai kurioms iškart atsivers skaudžiausia vieta – vaiko sveikata, skyrybos, skolos. Neik ratu ir nereikalauk, kad visos kalbėtų.
Jei paklaus dėl 366 kartų „Nebijok“: tai populiari, bet nepatikrinta citata. Sąžininga pasakyti: „Tikslaus skaičiaus nepatikrinau, bet Šventajame Rašte tikrai labai dažnai kartojamas raginimas nebijoti.“ Išgirdusi tokį atsakymą grupelė išmoksta daugiau, nei iš gražaus skaičiaus.
Praktiškai: šio susitikimo šerdis yra antras taikymo žingsnis – pasakyti kitam žmogui. Jei grupelė pasirengusi, galite čia pat penkioms minutėms susiskirstyti poromis.
Viešpatie, Tu žinai kiekvienos iš mūsų vardą ir dar prieš mums ištariant žinai, ko mes bijome. Padėk nesislėpti – nei nuo Tavęs, nei viena nuo kitos. Prašome ne tokios drąsos, kuri panaikina baimę, o tokios, su kuria galima žengti toliau. Amen.
Ar yra kas nors, ko bijai, nors pati puikiai žinai, kad ta baimė nelabai pagrįsta – vabalai, liftas, skambinti nepažįstamiems, vairuoti mieste? O jei drįsti, papasakok ir apie kitą pusę: kas tavo galvoje išauga didžiausias apie trečią valandą nakties?
Baimė gali visiškai sutriuškinti ir pribaigti. Kodėl? Todėl, kad viena baimė gimdo kitą, jos daugėja. Viena klastingiausių baimės savybių yra jos gebėjimas viską išdidinti. (Todėl sakome, kad baimės akys didelės.) Viskas pradeda atrodyti kur kas baisiau, nei iš tikrųjų yra. Amerikiečių kariuomenės chirurgas C. Everetas Kupas sako: „Žmonėms būdingas neteisingas [dėl informacijos stokos kiek iškreiptas] supratimas apie tai, kas pavojinga.“ Bijai skristi? Patikrintas faktas, kad didesnė tikimybė mirti užspringus maistu, nei sudužus komercinių skrydžių lėktuvui. Bijai mirti per užpuolimą? Žinok, dvigubai didesnė tikimybė mirti sportuojant, nei būti nužudytam nepažįstamojo. Bijai ryklių? Ar žinojai, kas kasmet fermose kiaulės mirtinai sužeidžia daugiau žmonių nei rykliai. Bijai chirurginės operacijos? Šešiolika kartų didesnė tikimybė užsimušti važiuojant mašina, nei nuo komplikacijų po operacijos. Labai retai išsipildo tai, ko bijome. Mintyse baimė piešia tai, kas tikrovėje greičiausiai niekada neišsipildys. O kai neišsipildo, mes kažkodėl pamanome: „Tik per plauką to išvengiau...“ Bet tiesa ta, kad tik mūsų pačių mintys ir kėlė mums potencialų pavojų. Tai kaip numaldyti savo baimes? Stenkis savo kasdienybėje taikyti šią eilutę: „Nesvyruojantiems duodi ramybę ir teiki gerovę, nes jie tavimi pasitiki. Pasitikėkite VIEŠPAČIU amžiais, nes VIEŠPATS – amžiais tverianti Uola!“ (Izaijo 26, 3–4).
Jobas sako, kad baimė jį sukrėtė fiziškai – drebėjo kaulai (Jobo 4, 14). Kur savo kūne pirmiausia pajunti baimę? Ką tai sako apie tai, kad baimė nėra vien mintis, kurią galima perkalbėti?
Esmė: statistika čia ne įrodymas, o iliustracija. Tikslas ne įtikinti, kad bijoti kvaila, o parodyti, kad baimė iškreipia mastelį. Skirtumas svarbus – pirmas kelias gėdina, antras – išlaisvina.
Kur gali būti jautru: jei kuri nors gyvena su visiškai realia baime – diagnozė šeimoje, išvykęs vaikas, artimasis pavojuje, patirta prievarta, pavyzdžiai apie ryklius ir lėktuvus jai skambės tuščiai. Pasakyk tai garsiai: „Kai baimė reali, statistika nepadeda, ir tai visiškai suprantama.“
Jei kas nors pasitikrins skaičius ir jie nesutaps, nekovok už juos, gali pasakyti: „Tikslūs skaičiai gali skirtis, bet mintis lieka ta pati.“
Praktiškai: čia gera vieta trumpai tylai. Po trečio klausimo galite minutę patylėti – šiame susitikime tyla pasako daugiau, nei dar vienas klausimas.
Viešpatie, Tu esi nesikeičianti Uola, net kai mūsų baimės auga ir keičia pavidalus. Padėk mums šią savaitę nebėgti nuo baimės į dar didesnį nerimą, o grįžti į pasitikėjimą Tavimi. Prašome ramybės ne dėl to, kad viskas tikrai bus gerai, o dėl to, kad Tu esi su mumis. Amen.
Ar yra dalykas, kurį vis atidedi, nors žinai, kad jį padarius palengvėtų – skambutis, vizitas pas gydytoją, pokalbis, popieriai? Papasakok, kiek laiko tai jau atidėlioji. Šiandien spręsti nieko nereikia – tiesiog įvardyk.
Kad pagaliau įžengtų į Pažadėtąją žemę, izraelitams teko perbristi patvinusią Jordano upę. Ar jiems buvo baisu? O tau nebūtų? Bet vienintelis kelias į galutinį tikslą vedė kaip tik per tai, kas kėlė baimę! Jei leidiesi baimės užvaldomas, pradedi bijoti vis labiau ir labiau, kol galiausiai užsisuka tam tikras „užburtas ratas“: baimė pakerta taip, kad nebesiimi jokių veiksmų; veiksmų stoka reiškia patirties stoką; patirties stoka reiškia gilėjantį neišmanymą; gilėjantis neišmanymas gimdo baimę. Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių... Galiausiai pasidaro baisu daryti net ir tai, kas būtų tau į naudą. Imtis veiksmo reiškia leistis į nepažintas teritorijas ir nuveikti tai, ko dar nesi mėginęs, – o tai tikrai gali būti baugu! Bet jei pasiduosi savo baimėms, tai ir liksi trypčioti vienoje vietoje, nė trupučio nepajudėjęs pirmyn. Ko nors vengdamas iš baimės daug netenki: negauni jokios naudos ir neįgyji vertingos naujos patirties, kuri tavo gyvenimą padarytų tik geresnį. Toji gyvenimo sritis tau taip ir lieka „nepažinta teritorija“, o tai, kas nepažinta, svetima gimdo dar daugiau baimės, dėl ko darosi dar sunkiau stumtis į priekį ir apskritai ką nors nuveikti. JAV prezidentas Haris Trumanas yra pasakęs tokius žodžius: „Didžiausią grėsmę žmogui kelia paralyžiuojančios dvejonės ir baimės. Toks pavojus kyla tiems, kas apleidžia tikėjimą ir paniekina viltį [...] kas sėja cinizmą, nepasitikėjimą ir kėsinasi uždengti mums akis, kad nepamatytume savo didžiojo šanso kurti gėrį visos žmonijos labui.“ Kaip kažkas yra taikliai pastebėjęs, baimė yra mūsų tamsusis kambarėlis, kuriame išryškėja visi mūsų negatyvai. Baimė mus apiplėšia ir žlugdo. Be to, baimė pakerta mūsų tikėjimą savimi, kitais ir Viešpačiu.
Baimė keičia ne tik mūsų sprendimus, bet ir bendravimą – daro atsargesnes, įtaresnes, uždaresnes. Kur savo santykiuose – šeimoje, darbe, bendruomenėje – matai baimės pėdsaką?
Esmė: šis susitikimas turi duoti apčiuopiamą rezultatą – vieną mažą žingsnį. Neleisk, kad viskas liktų tik bendros kalbos apie drąsą.
Kur gali būti jautru: kai kurios moterys atidėlioja ne iš baimės, o iš išsekimo – tiesiog nebeturi jėgų. Tą skirtumą verta pagerbti ir neversti jų savo būsenos vadinti baime.
Praktiškai: žingsnis turi būti tikrai mažas. Jei kuri nors pažada „susitvarkyti visus reikalus“, švelniai grąžink: „O koks būtų pats pirmas judesys?“
Jei kils klausimas, ar Dievas visada laukia mūsų žingsnio – vieno atsakymo nėra, Šventajame Rašte yra ir atvejų, kai Jis veikia pirmas. Čia šį klausimą palikti atvirą yra sąžiningumo, o ne silpnumo ženklas.
Viešpatie, ačiū, kad nereikalauji iš mūsų drąsos, kurios neturime, o kvieti žengti vieną žingsnį pasitikint Tavimi. Padėk šią savaitę pamatyti bent vieną vietą, kur baimė mus laiko sukaustytas, ir duok jėgų iš ten pajudėti. Amen.
Papasakok apie situaciją, kai išsigandai gerokai labiau, nei buvo verta – tokią, iš kurios dabar gali net pasijuokti. O dabar rimčiau: kai išsigąsti, kaip pirmiausia reaguoji – puoli veikti, sustingsti ar nori viską suvaldyti?
Kaip sako sena patarlė: baimės akys didelės. O pas mus dar mėgsta sakyti, kad baimė vilką vaizduoja didesnį, nei jis iš tiesų yra. Žvelgiant baimės akimis problema atrodo žymiai didesnė, ir žmogus daugybę energijos išeikvoja ten, kur visai nereikėtų. Pavyzdžiui, kartais vengiame dalykų, kurie mums visai nėra kenksmingi. Vienas žmogus grįžo iš žygio gamtoje visas susibraižęs ir apsidaužęs. Kai žmona pasiteiravo, kas nutiko, jis atsakė: „Kelyje pasipainiojo gyvatė.“ Žmona tarė: „Juk miškininkas vakar įspėjo, kad tuose miškuose nuodingų gyvačių nebūna.“ Į tai vyras atsakė: „Ir nebūtina, kad būtų nuodingos, jei išgąsdina tiek, kad metiesi nuo šešių metrų skardžio!“ Akivaizdu, kad bėdų kėlė ne gyvatė, o žmogaus baimė. Kaip mėgdavo sakyti Č. Sperdženas, nerimastavimas visai nepašalina rytojaus vargų, o tik išsekina šiai dienai skirtas jėgas. Jei prie vairo leisi įsitaisyti baimei, kol gyvas nenuvyksi ten, kur tave veda Dievas, neatrasi ir neišlavinsi Jo tau įdiegtų talentų. Nuostabu tai, kad Dievas padeda žmogui pasipriešinti baimei ir nugalėti ją. Dovydas, milžinų nugalėtojas, Psalmyno autorius ir mylimas Izraelio karalius, neretai atsidurdavo situacijose, kai jausdavosi priremtas prie sienos. Tokiose situacijose jis melsdavosi: „Viešpatie, skubėk manęs gelbėti!“ (Psalmynas 38, 23). „VIEŠPATIE, teikis mane gelbėti!“ (Psalmynas 40, 13). Laimė, Dovydas žinojo, į ką kreiptis pagalbos: „VIEŠPATS mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis?“ (Psalmynas 27, 1) Kai Dievas yra tavo stiprybės šaltinis, gali drąsiai pasipriešinti savo baimėms ir jas įveikti.
Ar esi patyrusi situaciją, kai tikėjimas pakeitė ne jausmą, o veiksmą – kai baimė liko, bet tu vis tiek pajudėjai? Kas tuomet labiausiai padėjo?
Esmė: Dovydas nesislepia už drąsos – jis meldžiasi būdamas išsigandęs. Tai leidimas ir tavo grupelei: malda nėra apdovanojimas už įveiktą baimę.
Kur gali būti jautru: po juokinga istorija kartais slypi nerimas, kuris jau nebejuokingas. Jei kuri nors sako, kad nerimas trunka nuolat ir trukdo miegoti ar dirbti, priimk tai rimtai ir neapsiribok raginimu labiau pasitikėti. Po susitikimo ramiai pasiūlyk pasikalbėti dviese.
Praktiškai: šis susitikimas gražiai baigiasi ratu, kur kiekviena garsiai perskaito pasirinktą Dovydo sakinį. Kas nenori – praleidžia, ir tai pasakyk iš anksto.
Jei paklaus, kodėl Dievas ne visada gelbsti taip, kaip prašome: „Neturiu paprasto atsakymo. Bet Dovydas ir toliau šaukėsi – ir tai irgi kai ką sako.“
Viešpatie, Tu esi šviesa ir išgelbėjimas net tada, kai mūsų akys mato tik vilką, kuris atrodo didesnis, nei yra iš tikrųjų. Padėk šią savaitę prie vairo pasodinti ne baimę, o pasitikėjimą Tavimi. Ačiū, kad Dovydo malda – „skubėk manęs gelbėti“ – gali būti ir mūsų malda. Amen.
Ar esi kada nors mintyse iki galo išsprendusi problemą, kuri taip ir neįvyko? Papasakok, kiek laiko ir jėgų ji suėdė. Kada dažniausiai tavo galvoje pradeda suktis tokie scenarijai – vakare, naktį, prieš svarbius susitikimus?
Ar tau kartais būna taip, kad užsigalvoji apie menamų problemų sprendimus? Tų problemų iš tikrųjų nėra, bet tu svarstai, kaip jas išspręstum, jeigu jos kiltų. Ironiška, bet tokiu atveju nepagrįsta baimė ilgainiui gali virsti rimta problema, nes daug energijos išeikvoji mąstydamas tuščiai, o ne prasmingai, produktyviai veiklai. Džo Tajus savo knygoje „Niekada nepasiduok baimei ir nenuleisk rankų“ (Never Fear, Never Quit) rašo: „Savęs apgaudinėjimas – spyna, kurią baimė pakabina ant kalėjimo vartų. Baimė paskatina užsisukti nerealiose svajonėse ir po kurio laiko tau pradeda atrodyti, kad nutiks kai kas, kas išspręs tavo problemas. Bet kai prabundi, kai atsitokėji, būna jau per vėlu. Ko labiausiai bijojai, tai nutiko. Baimė tave įveikė. Vienintelis būdas pabėgti iš baimės kalėjimo – tai imtis veiksmo. Vien norėdamas to nepadarysi. Vien laukdamas to nepadaryti. Išsivaduoti gali tik aktyviu veiksmu. O kaskart išsivadavęs iš baimės kalėjimo, tampi stipresnis.“ Baimė neturi jokios šviesiosios pusės, neduoda jokios naudos. Ji arba pastumia tave klaidinga kryptimi, kur naujose situacijose atsiskleidžia blogiausios tavo savybės, arba išsunkia visą energiją tau besigrumiant su paralyžiuojančiu jos poveikiu. Psichologas Rendalas B. Hamrokas rašo: „Per dvidešimt [konsultavimo praktikos] metų man teko kalbėtis, tirti ir konsultuoti mažiausiai 10 000 jaunuolių. Jiems visiems buvo bendra viena savybė – jie buvo linkę save labai nuvertinti.“ Nesileisk apiplėšiamas baimės. Nesileisk jos menkinamas, kad atrodytum mažesnis nei iš tikrųjų esi. Tikėk Dievu ir lauk iš Jo didelių dalykų. Drąsiai ženk pirmyn ir imkis veiksmo su Jo duota jėga. Tik tokiu atveju tave lydės sėkmė!
Tekste sakoma, kad baimė neturi jokios šviesiosios pusės. Tačiau Šventajame Rašte Dievo baimė vadinama išminties pradžia (Patarlių 9, 10). Kaip tu atskirtum baimę, kuri uždaro, nuo tos pagarbios baimės, vedančios Dievo link?
Esmė: šio teksto raktas – veiksmas. Bet saugok, kad tai nevirstų raginimu „tiesiog susiimk“ – daugeliui tai skambėtų kaip priekaištas, o ne padrąsinimas.
Kur gali būti jautru: trečias klausimas skirtas tai, kuriai blogiausia jau nutiko – liga, netektis, skyrybos. Jei grupelėje yra tokia moteris, šis vakaras jai bus iš visų sunkiausias. Neieškok išvados. Užtenka pasakyti: „Jobo žodžiai sunkūs, ir Biblija jų neužglaisto.“
Jei kils klausimas, kodėl Dievas leidžia baimėms išsipildyti, nesistenk atsakyti. Ir Jobo knygoje į tai atsakoma ne tiesiogiai, o per ilgą kelią.
Praktiškai: šiame susitikime palik daugiau laiko maldai negu įprastai. Galite pasimelsti už vieną konkrečią situaciją, kurią kuri nors nori įvardyti.
Ir apie tave pačią: jei tema paliečia tavo skaudulį, tai normalu. Vadovė turi teisę pasakyti: „Man šitas klausimas irgi sunkus.“
Viešpatie, Tu žinai kiekvieną baimę, kurią šiandien nešiojamės – ir tas, apie kurias kalbėjome, ir tas, apie kurias tylėjome. Padėk nepasiklysti savo minčių kalėjime ir pasitikėti, kad Tu esi didesnis už viską, ko bijome. Mokyk žengti pirmyn Tavo jėga net tada, kai mūsų žingsniai dar drebantys. Amen.
Prisimink, kaip delsei imtis ko nors naujo – darbo, kurso, pokalbio, tarnystės. Ko tada labiausiai bijojai? Pažvelk į šias praėjusias septynias savaites: kaip nuo pirmo susitikimo pasikeitė tavo baimė, net jei pokytis visai nedidelis?
Per Amerikos revoliuciją XVIII a. ispanai užėmė ir pradėjo kontroliuoti Bahamus. 1783 m. balandžio mėn. Endrius Devo, pulkininkas leitenantas iš Pietų Karolinos, su būriu atsargos kariuomenės kareivių ir keletu Harboro salos vietinių gyventojų, pasitelkę gudrią strategiją, sumanė atsikovoti didžiausią miestą Nasau ir salą. Nors Devo turėjo vos porą šimtų vyrų (lyginant su ispanais, tai buvo niekis), bet po trumpo įsikišimo jie sugebėjo atkovoti ir miestą, ir salą. Kaip jiems tai pavyko? Ispanai iš tolo stebėjo, kaip iš Devo laivo valtelėmis vis plaukia kariai ir užima gynybines pozicijas ant kranto. Tik štai ispanai nežinojo, kad tai buvo vis tie patys vyrai, kurie plaukiojo pirmyn ir atgal: plaukdami į salą jie stovėdavo, o grįždami atgal į laivą atsiguldavo ant valties dugno, kad iš tolo jų nesimatytų. Ispanų pajėgų vadas, pabūgęs, kad neįveiks tokios gausios kariuomenės ir patirs pralaimėjimą, pasidavė be kovos. Pasiduodamas baimei būni įveiktas dar nieko nė nepradėjęs daryti. Baimės apimti žmonės pasilieka ten, kur saugu. O tai liūdna, nes ten, kur saugu, niekaip neatskleisi savo potencialo. Vienoje savo pjesių Šekspyras yra pasakęs taip: „Mūsų abejonės yra tikros išdavikės: jos verčia mus prarasti tai, ką galėtume atrasti, jei tik nejaustume baimės.“ O ką tu galėtum atrasti, jei tik nejaustum baimės? Ko dėl jos netenki? Prieš atsakydamas perskaityk šiuos Dovydo žodžius: „Tuomet mano priešai trauksis, kai tik tavęs šauksiuosi; žinau, kad Dievas užstoja mane.“ (Psalmynas 56, 10). Tikėk, kad Dievas šiandien tavo pusėje. Ženk žingsnį, kur lig šiol baiminaisi eiti. Pamatysi, tu pradėsi keistis, nebebūsi toks, koks buvai – būsi išlaisvintas!
Devo kariai savo baimės neneigė – jie rado būdą veikti nepaisydami jos. Ar tikėjimas reiškia, kad baimės nebelieka, ar veikiau gebėjimą judėti jos akivaizdoje? Kaip tai šiandien atrodo tavo gyvenime?
Esmė: paskutinis susitikimas – užbaigimas, ne santrauka. Palik daugiau laiko padėkai ir maldai; visai gerai, jei aptarsite tik du klausimus iš keturių.
Kur gali būti jautru: saugokis įspūdžio, kad tikinti moteris neturėtų bijoti. Pats Dovydas bijojo ir šaukėsi Dievo. Kartais tai reikia pasakyti garsiai, nes niekas kitas nedrįsta.
Praktiškai: paklausk, ko grupelė nori toliau – kitos temos, retesnių susitikimų, maldos porų. Ir garsiai padėkok kiekvienai vardu; tai užtrunka minutę, o prisimenama ilgai.
Ir apie tave pačią: septynias savaites kūrei erdvę išsakyti kitų baimėms. Kas išklauso tavąsias ir kas už tave meldžiasi?
Viešpatie, dėkojame, kad Tu užstoji mus net tada, kai priešai atrodo dideli, o mes jaučiamės mažos. Ačiū už šias savaites, už kiekvieną čia ištartą žodį ir už tai, ko dar nedrįsome pasakyti. Padėk žengti bent vieną žingsnį ten, kur baimė mus stabdė, ir primink, kad Tu eini kartu. Amen.
Spausdinti visą paketąSkaitiniai atskirai
Dažnai grupelė jau yra – tai tie vienas ar du žmonės, kuriems ir taip persiunčiate skaitinį. Nereikia jų surasti, užtenka tik paklausti.
Kvieskite trumpam: septyni susitikimai, ir tiek. Taip lengviau ir pakviesti, ir sutikti.
Parašykite mums – atsiųsime naują medžiagą, kai ji pasirodys, ir mielai atsakysime į klausimus. Vadovauti grupelei nereikia jokio pasiruošimo.