Spausdinti visą paketąIšskleisti visus
Ačiū, kad ryžotės vesti grupelę. Iš karto norime pasakyti svarbiausią dalyką: jums nereikia būti teologe ir nereikia mokėti atsakyti į visus klausimus. Jūsų darbas – ne aiškinti, o sukurti erdvę pokalbiui. Grupelės susitikimas pavyksta ne tada, kai vadovė daug žino, o tada, kai žmonės kalba.
Kaip vyksta susitikimas. Skirkite maždaug valandą, daugiausia pusantros. Pradėkite nuo klausimų „Ledlaužis“ – jie lengvi ir tinka net tiems, kurie teksto dar neskaitė. Tada garsiai perskaitykite skaitinį. Toliau skaitykite aptarimo klausimus. Nebūtina panaudoti visų – pasirinkite du ar tris, kurie labiausiai tinka jūsų grupei. Pabaigoje – pritaikymas šiai savaitei ir malda.
Tyla nėra blogai. Uždavusi klausimą palaukite. Dešimt sekundžių tylos atrodo labai ilgai, bet žmonėms reikia laiko pagalvoti. Jei niekas neprabyla, atsakykite pati – trumpai ir nuoširdžiai. Kai vadovė pasidalina pirma, kitiems tampa saugiau.
Jei nežinote atsakymo, pasakykite: „Nežinau.“ Tai geresnis atsakymas už bet kurį išgalvotą. Užsirašykite klausimą, pažadėkite pasidomėti ir kitą kartą prie jo grįžti. Kai kurie Biblijos klausimai lieka atviri ir po dvidešimties metų – tai nėra jūsų nesėkmė. Grupelė nėra egzaminas, ir jums nereikia, kad po susitikimo neliktų nė vienos abejonės. Galite ramiai pasakyti: „Palikime šitą klausimą atvirą.“ Dažnai tai paveikia žmones stipriau, nei greitas atsakymas.
Jei viena kalba daug, o kita tyli. Padėkokite kalbėjusiai ir kreipkitės vardu į tylinčiąją: „O ką tu apie tai galvoji?“ Nespauskite – visada palikite galimybę kiekvienai praleisti klausimą.
Jei kas nors atsiveria ir pasidalina skaudžia patirtimi, nebandykite pataisyti ir neskubėkite patarti. Padėkokite už pasitikėjimą ir čia pat pasimelskite už tą žmogų. Jei matote, kad reikia rimtesnės pagalbos, po susitikimo pasikalbėkite atskirai.
Pirmame susitikime susitarkite dėl dviejų dalykų: kas kalbama grupelėje, joje ir lieka, ir kad niekas neprivalo kalbėti. Šie du susitarimai padaro daugiau, nei bet kokie klausimai.
Pasiruošimas. Skaitinį ir klausimus perskaitykite iš anksto. Pasimelskite už kiekvieną dalyvę vardu. Jei vedate pirmą kartą, susiraskite talkininkę – draugę ar labiau patyrusią tikinčiąją, kuri melstųsi už jus, ir į kurią galėtumėte kreiptis, kai iškils klausimų. Jei sunku susitarti dėl laiko, pasiūlykite kelis variantus per laikas.agape.lt – niekam nereikia registruotis, tereikia pažymėti, kada gali.
Jei kada norėsite aptarti savo pasirinktą temą, klausimų rasite čia: Klausimai grupelei
Ir dar vienas dalykas. Grupelė nėra vien jūsų atsakomybė. Jūs atveriate duris ir paruošiate vietą. Tai, kas vyksta žmonių širdyse, yra Dievo darbas.
Prisimink momentą, kai kažko labai laukei, bet taip ir negavai – gal bilieto, susitikimo, dovanos. Kaip tuomet jauteisi?
Dievo žodis neignoruoja ir nesumenkina skausmingų gyvenimo realijų. Anksčiau ar vėliau visi susiduriame su praradimais. Gyvenime mus užklumpa ligos, netektys, senėjimas, skyrybos, negalios ir kitos bėdos. Galime netekti savo nepriklausomybės, sveikatos, darbo, finansų ir pan. Šiandienos kultūra dažniausiai moko žmones, kaip elgtis ką nors įgijus, bet visiškai nemoko, kaip reaguoti ką nors praradus. Esame mokomi džiaugtis ir šokti, bet ne gedėti (žr. Mokytojo 3, 4). O juk didelės netektys suduoda labai skaudžius smūgius ir išsviedžia mus į visiškai nepažįstamus vandenis. Nepaprastai svarbu suprasti netekties dinamiką, kad po skaudžių smūgių įstengtume pakilti ant kojų ir gyventi toliau. Juk netektis pirmiausia į mūsų gyvenimą atneša daug skausmo – kažkas nuo mūsų lyg atlupama, atplėšiama, pasijuntame apiplėšti, nuskriausti. Tuojau po to įsėlina sielvartas, neretai išsiliejantis pykčiu, nuovargiu, sutrikimu, bejėgyste. Paskui prasideda gedėjimas, kai pagaliau nebeslėpdami parodome savo sielvartą, ką mums iš tikrųjų reiškia viena ar kita netektis. Tai sudėtingas, sunkus etapas, kai išliejame daug ašarų, kai mus užtvindo įvairūs prisiminimai. Jaučiamės sukrėsti iki pat širdies gelmių. Neretai jaučiame kaltę ar sąžinės priekaištus dėl to, ką kadaise padarėme ar pasakėme. Matydami mūsų širdgėlą aplinkiniai turi galimybę parodyti mums užuojautą, paguosti mus ir paraginti ieškoti išgydymo. Taip Dievas pradeda lopyti ir gydyti sudraskytą mūsų širdį. Kai sulaukęs garbingo amžiaus (šimto dvidešimties metų) mirė mylimas izraeliečių lyderis, dėl šios netekties sielvartavo ir gedėjo visa tauta (žr. Pakartoto Įstatymo 34). Skaitome, kad Dievas sielvartui išlieti ir guosti vieniems kitus davė trisdešimt dienų. Praėjus tam laikotarpiui, visi grįžto į kasdienybę, prie įprastinių pareigų. Jei tavo gyvenime atėjo laikas gedėti, paskirk tam tiek laiko, kiek reikės. Jėzus pasakė: „Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti“ (Mato 5, 4).
Skaitinyje sakoma, kad gedėjimo metu „neretai jaučiame kaltę ar sąžinės priekaištus dėl to, ką kadaise padarėme ar pasakėme.“ Ar manai, kad tokia kaltė visada yra pagrįsta? Kaip ją atskirti nuo to, kas yra tiesiog normalus gedėjimo dalis?
Šiame susitikime beveik tikrai bus moterų, neseniai praradusių artimą žmogų – Vėlinių laikas sustiprina su tuo susijusius jausmus. Jei kas nors pravirksta, neskubėk jos guosti ar užpildyti tylą žodžiais – tiesiog leisk tam vykti, ir galima tyliai pasakyti: „Ačiū, kad dalijiesi.“ Jei kas nors nutyla ir nebenori kalbėti, gerbk tą tylą – ji taip pat yra atsakymas. Jei kas nors paklaus, kodėl Dievas leidžia tokius skausmus, nesijausk įpareigota atsakyti: galima nuoširdžiai sakyti „Aš irgi nežinau – tai sunkus klausimas, kurį galime palikti atviru.“ Šiandien svarbiausia ne išspręsti, o pabūti kartu.
Viešpatie, ačiū, kad neignoruoji mūsų skausmo ir neprašai jo slėpti. Kaip savo tautai davei laiko gedėti, duok ir mums drąsos nebėgti nuo savo skausmo. Lopyк mūsų sudraskytas širdis ir leisk mums pajusti, kad liūdime ne vienos.
Ar esi kada nors pastebėjusi, kad po didelio sukrėtimo iš pradžių tiesiog negali patikėti, kad tai iš tikrųjų atsitiko? Kaip tai atrodė?
Psichiatrai išskiria kelias gedėjimo stadijas.
Pirma stadija – šokas arba neigimas. Netikėjimas ir neigimas būna pati pirmoji mūsų reakcija į didelį sukrėtimą sukėlusį įvykį. Mes sakome: „Negaliu patikėti, kad tai vyksta. To negali būti!“ Tai Dievo įdiegtas, natūralus jutimus malšinantis mechanizmas, duodantis mums laiko susivokti, atsipeikėti. Jis padeda susidoroti sunkioje situacijoje.
Antra stadija – pyktis arba protestas. Po kurio laiko atsitokėję pradedame reikšti pyktį – pykstame ant Dievo, tačiau neretai tuo pat metu jaučiame kaltę, kad už visą mums nutikusį blogį kaltiname Jį. Būna, kad puolame kaltinti save ar aplinkinius, pavyzdžiui, gydytojus ar patį pacientą. Pradedame abejoti Dievo meile ir ištikimybe, netgi deramės su Juo, sakydami: „Jei tik padarysi stebuklą ir sugrąžinsi man tą ar aną, aš padarysiu tai ir tai.“
Trečia stadija – ryšio iliuzijos kūrimas ir jos žlugimas. Kadangi tai tik iliuzija, anksčiau ar vėliau ji išsisklaido. Gyvenimas, kurį pažinome ir kuriuo džiaugėmės, subyra. Svajonės išgaruoja. Pajuntame užplūstant neviltį, mus apima bejėgystė. Savo viduje jaučiame didžiulę tuštumą. Šiame etape iš vienų praradimų gali kilti kitos, antrinės, netektys, tokios kaip finansinis nesaugumas, socialinis atribojimas, depresija, susitelkimo stoka ir pan. Susidaro įspūdis, kad gyvenimas jau niekada nebebus normalus. Stengiamės kaip nors išsilaikyti, baimindamiesi to, kas laukia ateityje.
Ketvirta stadija – priėmimas arba susitaikymas. Ilgainiui pradedame susitaikyti su netektimi. Mus vis dar retkarčiais perlieja liūdesio bangos. Pamažu prisideriname prie naujo gyvenimo keliamų reikalavimų ir pradedame naudotis naujomis galimybėmis. Galiausiai vėl paimame gyvenimo vadžias į rankas. Tas procesas gali trukti ilgus mėnesius, o visiško išgydymo galime sulaukti tik po kelerių metų. Svarbu žinoti, kad Dievas tą išgydymą yra pažadėjęs, tad anksčiau ar vėliau žmogus vis tiek pakyla ant kojų. Jo žodis skelbia, kad yra „laikas gyti, laikas statyti, laikas juoktis, laikas šokti ir laikas įgyti“ (žr. Mokytojo 3, 3-4. 6).
Tekstas sako, kad antroje stadijoje „deramės su Dievu.“ Biblijoje taip pat yra maldų, kuriose žmonės derasi ar ginčijasi su Dievu – pavyzdžiui, psalmėse. Kaip manai, ar toks pokalbis su Dievu yra tikėjimo trūkumas, ar gali būti jo dalis?
Lapkričio pradžioje grupelėje beveik tikrai bus moteris, neseniai palaidojusi artimą žmogų. Leisk jai kalbėti tiek, kiek ji nori, bet neklausk tiesiogiai – tegul pati pasirenka, ar dalintis. Jei kas nors pravirksta, neskubėk jos guosti – galima tiesiog tyliai palaukti, padėti ranką ant peties ir pasakyti: „Ačiū, kad pasidalinai.“ Jei klausimas sukels tylą arba kažkas paklaus, ko tu nežinai – tai normalu. Galima atsakyti: „Aš irgi nežinau. Gal galime su tuo klausimu tiesiog pabūti?“ Nejausk spaudimo uždaryti kiekvieną temą.
Viešpatie, dėkojame, kad kiekviena iš mūsų gali ateiti pas Tave tokia, kokia yra – su pykčiu, liūdesiu ar tyla. Tu esi pažadėjęs, kad ateis laikas gyti ir laikas šokti. Padėk mums, kol to laiko laukiame, pasitikėti Tavimi. Amen.
Prisiminkite kokią nors situaciją iš vaikystės, kai suaugęs žmogus sėdėjo šalia jūsų sunkią akimirką – ką jis darė ar sakė, kas jums tada padėjo?
Kaip galėtumėte padėti vaikams susidoroti su praradimo skausmu?
1) Nesumenkinkime vaikų gebėjimo liūdėti, gedėti. Labai dažnai vaikai nustumiami į šoną, tampa užmiršti gedintieji. Svarbu suprasti, kad jų skausmas toks pat intensyvus ir realus, kaip ir suaugusiųjų skausmas. Pripažinkite jų kančią, nenuneikite jos.
2) Nesiliaukite kalbėję apie netektis į patalpą užėjus vaikams. Vaikų atskyrimas nuo suaugusiųjų gedėjimo procese atima iš mažųjų galimybę būti paguostiems ir pastiprintiems. Vaikai turi aiškiau suprasti savo netektis. Neužginkite jiems dalyvauti kolektyviniame šeimos gedėjimo ir išsiliūdėjimo procese.
3) Raginkite vaikus dalytis savo jausmais. Pamokykite, kad būti tokiam, koks esi, kur kas svarbiau nei rodytis stipriam. Užtvirtinkite, pripažinkite jų jausmus. Mažų vaikučių suvokimas apie mirtį ir baigtį labai ribotas. Jie apie tai gali kalbėti tik labai trumpai ir konkrečiai. Vyresni vaikai daugiau supranta netekties reikšmę, tad juos reikėtų padrąsinti kalbėtis apie tai daugiau.
4) Nekliudykite atsiskleisti vaiko asmenybei. Mūsų gedėjimo stilius priklauso nuo mūsų asmenybės, charakterio. Introvertams reikia daugiau asmeninės erdvės. Ekstravertams norėsis būti tarp žmonių, bendrauti, išsikalbėti. Dažniausiai vaikams reikia suaugusiojo peties išsiverkti, o savarankiškesni vaikai nori būti palikti ramybėje susivokti, kas nutiko.
5) Bendraudami su vaikais kalbėkite aiškiai ir suprantamai. Nesakykite nieko, kas vaikus dar labiau sutrikdytų, supainiotų. Nesakykite: „Tavo tėtis iškeliavo, užmigo, išėjo“ ar pan. Kalbėti apie mirtį kaip apie šio fizinio gyvenimo baigtį yra normalu ir bibliška. Aiškūs žodžiai išsklaido neaiškumo rūką ir padeda suvokti netekties reikšmę bei leidžia vaikams užduoti jiems rūpimus klausimus.
Vaikai įstengia susidoroti su netektimis ir geba suprasti, kad amžinasis gyvenimas yra Dievo dovana ir didysis sprendimas, leisiantis ir jiems vieną gražią dieną prisidėti prie brangių, mylimų artimųjų danguje (žr. Jono 14, 2-3).
Skaitinys sako, kad „vaikų atskyrimas nuo suaugusiųjų gedėjimo proceso atima iš mažųjų galimybę būti paguostiems ir pastiprintiems.“ Kaip jūsų šeimoje ar bendruomenėje atrodo kolektyvinis gedėjimas – ar yra erdvės, kuriose vaikai ir suaugusieji liūdi kartu? Kas tokią erdvę sukuria arba užkerta kelią jai?
Ši tema lapkričio pradžioje gali paliesti moteris, neseniai palaidojusias artimąjį – ypač jei tarp jų yra mamų ar močiučių, stebinčių, kaip vaikai išgyvena netektį. Jei kas nors pravirksta ar nutyla, neskubinkite – tylėjimas yra atsakymas, o ašaros – ne kliūtis pokalbiui. Galite tyliai pasakyti: „Pabūkime čia akimirką“ ir leisti tą akimirką būti. Jei iškyla klausimas, į kurį nežinote atsakymo – pavyzdžiui, apie vaiko psichologiją ar konkrečią teologinę situaciją – drąsiai sakykite: „Aš nežinau, bet tai svarbus klausimas“ ir, jei reikia, pasiūlykite klausimą palikti atvirą arba pasitarti su pastoriumi ar specialistu.
Viešpatie, ačiū, kad Tu pats žinai, ką reiškia netekti ir liūdėti. Padėk mums nebijoti sėdėti šalia mažųjų jų skausme – neturint visų atsakymų, bet turint Tave. Tegul viltis apie namus, kuriuos Tu eini paruošti, būna ne skausmo paneigimas, o šviesa, kuri nešvies mums iš tolo, bet lydės mus kiekviename žingsnyje.
Prisimink, kas tave, kai buvai vaikas, išmokė, kad liūdėti yra normalu — galbūt koks žodis, gestas ar tiesiog kažkas, ką matei?
Ko vaikams iš mūsų reikia, kai jie gedi?
1) Mūsų atvirumo. Vaikams būtina žinoti, kad mums irgi liūdna, kad mes irgi jaučiame gilų skausmą. Kai jie mato mus verkiančius, o mes sakome, kad mums viskas gerai, vaikai sutrinka. Tada jie padaro išvadas, kad mūsų ašaros nieko nereiškia arba kad meluojame, ką nors slepiame ir nenorime būti su jais atviri. Jie turi pamatyti mūsų tikrąjį veidą, suprasti, kas esame ir ką jaučiame užėjus sielvartui.
2) Patikinimo, kad suprantame, ką jie jaučia, ir nesiekiame perdėtai jų apsaugoti. Jie – visai kaip ir mes – kartais turės „verkti, gedėti, pamesti“ (Mokytojo 3, 4. 6). Dievas leidžia mums patirti labai įvairių dalykų. O visa, ką Dievas daro, yra „tinkama tam laikui“ (Mokytojo 3, 11). Nenumokime ranka į vaikų liūdesį, pyktį ar depresiją. Tai dalis Dievo jiems duotojo žmogiškumo, padėsiančio jiems atrasti gyvenime pusiausvyrą ir tapti atjaučiančiais suaugusiais.
3) Jautraus išklausymo. Turėdami šalia atvirą ir supratingą suaugusįjį, kuris juos dėmesingai išklauso, vaikai savo netektyse ir praradimuose išmoksta augti ir bręsti. Įsiklausykime ir drauge apmąstykime jų jausmus. „Man rodos, tu pyksti. Gal nori apie tai pasikalbėti?“ Nieko neanalizuokime, tiesiog paklauskime. Klausykimės ausimis ir akimis. „Sakai, kad viskas gerai, bet tavo akys išduoda liūdesį.“
4) Leidimo išreikšti neigiamas emocijas. Normalu piktintis gydytojais, sistema, šeimos nariais ar net Dievu! Nesakykime vaikams: „Kaip tau ne gėda? Tau nederėtų šitaip kalbėti.“ Verčiau padrąsinkime: „Tu atvirai išreiški savo nusivylimą ir skausmą. Gal nori daugiau apie tai pasikalbėti?“ Atvira raiška pašalina neigiamos emocijos nuodus.
5) Dalyvavimo gedėjimo ritualuose. Nevarykime vaikų šalin, o priešingai, leiskime jiems dalyvauti gedėjimo apeigose, laidotuvėse, minėjimuose ir pan. Tai padės jiems geriau suvokti savo netektis, baigtį ir atneš išgydymą!
Mokytojo 3, 11 sako, kad visa, ką Dievas daro, yra „tinkama tam laikui“. Kaip tu su tuo susiduri, kai gedėjimo laikas užsitęsia — savo vaikui, sau ar kitam artimam žmogui?
Ši tema lapkritį gali labai greitai tapti asmenine — grupėje gali būti moterų, kurios neseniai palaidojo artimą žmogų arba kurios vis dar jaučia neatgytą skausmą. Jei kas nors pravirksta, nekubink toliau — padaryk pauzę, tyli palydėk akimis, gali tyliai padėti ranką ant peties, jei tai priimtina. Nereikia paguodoti ar paaiškinti. Jei kas nutyla ir sunkiai kalba, galima švelniai pasakyti: „Galime tiesiog tylėti.“ Jei grupėje iškyla klausimas, į kurį nežinai atsakymo — pavyzdžiui, kodėl Dievas leidžia vaikams kentėti — drąsiai sakyk: „Aš irgi nežinau atsakymo į šį klausimą. Manau, kad jis gali likti atviras.“ Tai nėra silpnumas — tai sąžiningumas, kuris grupėje kuria pasitikėjimą.
Viešpatie, dėkojame Tau, kad leidai mums jausti — liūdesį, pyktį, netektį ir viltį. Mokyk mus būti šalia tų, kurie gedi, ne su atsakymais, o su atvira širdimi ir tyliu buvimu. Amen.
Spausdinti visą paketąSkaitiniai atskirai
Dažnai grupelė jau yra – tai tie vienas ar du žmonės, kuriems ir taip persiunčiate skaitinį. Nereikia jų surasti, užtenka tik paklausti.
Kvieskite trumpam: keturi susitikimai, ir tiek. Taip lengviau ir pakviesti, ir sutikti.
Parašykite mums – atsiųsime naują medžiagą, kai ji pasirodys, ir mielai atsakysime į klausimus. Vadovauti grupelei nereikia jokio pasiruošimo.