Spausdinti visą paketąIšskleisti visus
Ačiū, kad ryžotės vesti grupelę. Iš karto norime pasakyti svarbiausią dalyką: jums nereikia būti teologe ir nereikia mokėti atsakyti į visus klausimus. Jūsų darbas – ne aiškinti, o sukurti erdvę pokalbiui. Grupelės susitikimas pavyksta ne tada, kai vadovė daug žino, o tada, kai žmonės kalba.
Kaip vyksta susitikimas. Skirkite maždaug valandą, daugiausia pusantros. Pradėkite nuo klausimų „Ledlaužis“ – jie lengvi ir tinka net tiems, kurie teksto dar neskaitė. Tada garsiai perskaitykite skaitinį. Toliau skaitykite aptarimo klausimus. Nebūtina panaudoti visų – pasirinkite du ar tris, kurie labiausiai tinka jūsų grupei. Pabaigoje – pritaikymas šiai savaitei ir malda.
Tyla nėra blogai. Uždavusi klausimą palaukite. Dešimt sekundžių tylos atrodo labai ilgai, bet žmonėms reikia laiko pagalvoti. Jei niekas neprabyla, atsakykite pati – trumpai ir nuoširdžiai. Kai vadovė pasidalina pirma, kitiems tampa saugiau.
Jei nežinote atsakymo, pasakykite: „Nežinau.“ Tai geresnis atsakymas už bet kurį išgalvotą. Užsirašykite klausimą, pažadėkite pasidomėti ir kitą kartą prie jo grįžti. Kai kurie Biblijos klausimai lieka atviri ir po dvidešimties metų – tai nėra jūsų nesėkmė. Grupelė nėra egzaminas, ir jums nereikia, kad po susitikimo neliktų nė vienos abejonės. Galite ramiai pasakyti: „Palikime šitą klausimą atvirą.“ Dažnai tai paveikia žmones stipriau, nei greitas atsakymas.
Jei viena kalba daug, o kita tyli. Padėkokite kalbėjusiai ir kreipkitės vardu į tylinčiąją: „O ką tu apie tai galvoji?“ Nespauskite – visada palikite galimybę kiekvienai praleisti klausimą.
Jei kas nors atsiveria ir pasidalina skaudžia patirtimi, nebandykite pataisyti ir neskubėkite patarti. Padėkokite už pasitikėjimą ir čia pat pasimelskite už tą žmogų. Jei matote, kad reikia rimtesnės pagalbos, po susitikimo pasikalbėkite atskirai.
Pirmame susitikime susitarkite dėl dviejų dalykų: kas kalbama grupelėje, joje ir lieka, ir kad niekas neprivalo kalbėti. Šie du susitarimai padaro daugiau, nei bet kokie klausimai.
Pasiruošimas. Skaitinį ir klausimus perskaitykite iš anksto. Pasimelskite už kiekvieną dalyvę vardu. Jei vedate pirmą kartą, susiraskite talkininkę – draugę ar labiau patyrusią tikinčiąją, kuri melstųsi už jus, ir į kurią galėtumėte kreiptis, kai iškils klausimų. Jei sunku susitarti dėl laiko, pasiūlykite kelis variantus per laikas.agape.lt – niekam nereikia registruotis, tereikia pažymėti, kada gali.
Jei kada norėsite aptarti savo pasirinktą temą, klausimų rasite čia: Klausimai grupelei
Ir dar vienas dalykas. Grupelė nėra vien jūsų atsakomybė. Jūs atveriate duris ir paruošiate vietą. Tai, kas vyksta žmonių širdyse, yra Dievo darbas.
Prisimink situaciją, kai tavo gyvenime kas nors griuvo ir netikėtai atsirado žmogus, kuris tiesiog buvo šalia. Ką jis konkrečiai padarė ar pasakė? Kas šiandien tavo aplinkoje dažniausiai tau skambina, kai jam sunku?
Kai šalia esantį užgriūna bėda, jo gyvenime užeina krizė, kartais norisi sakyti: „Čia ne mano bėda. Verčiau nesikišiu. Nesu už tą žmogų atsakingas. Tai ne mano reikalas.“ Psichologai net turi terminą, apibūdinantį tendenciją vengti padėti patekusiam į bėdą – „atjaučiantis nusišalinimas“. Bet jeigu iš tikrųjų atjauti, tai kaip gali nusišalinti? Kad ir koks būtų tavo motyvas (nepatogumas, savisauga, abejingumas ar pan.), taip elgtis nedera, neteisinga. Būdamas šalia, palaikydamas kitą parodai meilę ne tik artimui, bet ir Dievui. Ne veltui sakoma, kad draugą nelaimėje pažinsi. Išskiriami keli krizių tipai:
1) Situacinės krizės būna individualios, priklausančios nuo asmeninio gyvenimo peripetijų. Šios krizės apima nelaimingus atsitikimus, įvairias grėsmes žmogaus fizinei ar psichinei gerovei, nelaimes, netikėtas netektis, rimtas ligas, artimo mirtį, šeimos iširimą, pragyvenimo ar saugumo šaltinio praradimą ir pan. Jobas, visų tų nelaimių užgriūtas vienu metu, svarstė, kodėl Dievas leidžia jo gyvenime dėtis tokiems blogiems dalykams.
2) Vystymosi krizės priklauso nuo gyvenimo tarpsnių – ištinka, pavyzdžiui, paauglystėje, paliekant namus, išvykstant studijuoti, neseniai susituokus, tapus tėvais, išėjus į pensiją, senstant, prastėjant sveikatai, netekus bičiulių ir pan. Abraomas su Sara daugybę kartų kraustėsi iš vienos vietos į kitą, taigi nuolatos keitė gyvenamąją aplinką. Be to, jiedu kaip pora visą laiką troško susilaukti vaikų, bet ilgus metus gyveno bevaikiai ir kaip šeima patyrė daug streso, įskaitant ir didžiulį iššūkį, kai Abraomas buvo paprašytas paaukoti Izaoką.
3) Egzistencinės krizės kyla tada, kai išsiaiškiname apie save mus sukrečiančių dalykų. Pavyzdžiui, galbūt pasijuntame nevykėliai arba po kojom susvyruoja žemė patyrus antrosios pusės netektį, skyrybas, sužinojus apie nepagydomą ligą, kai esame atstumiami dėl savo rasės, klasės, amžiaus, lyties arba kai suvokiame, jog esame per seni siekti savo gyvenimo tikslų. Užėjus krizei tikras draugas išties pagalbos ranką. Tikras pagalbininkas parodo supratimą, atjautą. Jis įsijaučia į tavo situaciją, drąsina nepasiduoti. Toks žmogus viską pastebi ir skuba padėti ištiktam bėdos.
Jei pagalba bėdos ištiktiems yra pašaukimas, o ne tik geras poelgis, kaip tada atrodo ribos? Ar galima būti pašauktai ir kartu kartais pasakyti „ne“?
Esmė: šis ciklas apie pagalbą kitiems, bet grupelėje beveik visada sėdi bent viena, kuriai pačiai dabar sunku. Kalbėk taip, kad ji girdėtų save ne tik kaip pagalbininkę, bet ir kaip tą, kuriai galima padėti.
Susitarkite iš karto: kalbame apie situacijas, ne apie vardus, ir kas pasakyta grupelėje, joje ir lieka.
Kur gali būti jautru: kam nors gali atsiverti sena žaizda – kai buvo sunku, o niekas neatėjo pagalbon. Nieko neteisink ir negink bendruomenės. Užtenka pasakyti: „Tai skaudu, ir tu teisi, kad to tikėjaisi.“
Praktiškai: ši grupelė lengvai gali pavirsti patarimų dalybomis. Grąžinti galima klausimu: „O ko tau pačiai reikėjo, kai buvo sunku?“ Iš to gimsta tikslesnė pagalba, nei iš bet kokio sąrašo.
Jei kuri nors atsivertusi Bibliją neras tokių žodžių, kokie cituojami skaitinyje: čia versta iš angliškų perpasakojimų (MSG, CEV), todėl formuluotė skiriasi nuo lietuviškų vertimų. Tai ramiai paaiškinama ir grupelei net naudinga žinoti.
Viešpatie, ačiū, kad Tu pats žinai, kaip bėda atrodo iš vidaus, ir vis tiek artiniesi, o ne nusišalini. Padėk mums šią savaitę pamatyti tuos, kurie visai šalia kenčia, ir turėti drąsos ištiesti ranką. Amen.
Prisimink, kai kas nors atėjo pas tave ištiktas bėdos. Ką pirmiausia padarei – klausinėjai, siūlei sprendimą ar tiesiog buvai šalia? Kokį sakinį pati esi girdėjusi sunkiu metu ir norėtum, kad jo niekas nebūtų tau sakęs?
Turėtum užsibrėžti tikslą padėti kitiems įveikti krizes ir per jas augti, bręsti. Tai reiškia, kad reikės padėti artimui nugesinti jį apėmusią baimę ir grįžti į normalų gyvenimą. O tai padaryti galima žengiant labai konkrečius žingsnius.
1) Palaikyk ryšį su krizės ištiktu žmogumi. Užgriuvus bėdai žmonės būna linkę užsisklęsti, atsitraukti nuo kitų, nenori ar gėdijasi prašyti pagalbos. Taigi tau gali tekti žengti pirmąjį žingsnį, parodyti, kad puikiai juos supranti ir nuoširdžiai domiesi jų situacija. Tam nereikia būti specialistu. Kiekvienas geranoriškai nusiteikęs žmogus gali padaryti mažiausiai du dalykus, kurie labai palengvintų bėdoje atsidūrusio žmogaus situaciją: atidžiai išklausyti (išgirsti, kas kelia susirūpinimą, kaip žmogus mato savo situaciją) ir palaikyti akių kontaktą. Šie du dalykai pašnekovui padeda pasijusti suprastam ir vertinamam kaip žmogui.
2) Padėk sumažinti nerimo lygį. Vien ramus buvimas šalia sumažina stresą. Ragink kitą išsikalbėti, pasidalyti savo rūpesčiais, nerimu, parodyk viltį. Pasiūlyk būdų problemai išspręsti. Užėjus krizei bėdos ištikto žmogaus požiūris dažniausiai būna pernelyg pesimistiškas, „didelės baimės akys“ iškreipia tikrovės vaizdą. Švelniai pasiūlyk pamėginti į viską pažvelgti kitaip. Kur įmanoma, įpūsk vilties ateičiai, primink, kad su Dievo pagalba situaciją įmanoma įveikti. Paremk savo teiginius Dievo pažadais iš Biblijos (žr. Jeremijo 33, 3).
3) Padėk susitelkti į tai, kas svarbiausia. Bėdos ištikto žmogaus dėmesys dažniausiai būna išblaškytas, padrikas, jam sunku susitelkti, jis gali painiotis faktuose, numatydamas kitas potencialias problemas. Jam gali būti sunku priimti būtinus sprendimus. Didelė pagalba šiuo atveju yra „šaltas protas“. Pasisiūlyk padėti atsirinkti, kuriuos klausimus būtina spręsti tuojau pat, o kas gali palaukti. Neskatink per daug įsijausti į praeitį ar rūpintis dėl ateities, o verčiau padėk visą dėmesį sutelkti į dabartį. Daryk visa, kas tavo galioje, kad sumažintum artimo nerimą ir padėtum jam susidoroti su užgriuvusia bėda.
Kur eina riba tarp vilties įpūtimo ir žmogaus situacijos sumenkinimo? Iš ko atpažįsti, kad ją peržengei?
Esmė: šio susitikimo nauda visiškai praktinė. Jei kiekviena išeis mokėdama vieną klausimą – „Ko tau dabar labiausiai reikėtų?“ – to pakanka.
Kur gali būti jautru: gali kilti kaltė („aš to nepadariau“, „aš pasakiau kaip tik tai, ko nereikėjo“). Nenurašyk jos greita paguoda; geriau paklausk, ką ji dabar darytų kitaip.
Labai svarbu: jei kalbėdama apie kitą žmogų kuri nors užsimena, kad tas žmogus nebemato prasmės gyventi, kalba apie savo pabaigą ar dalija daiktus – to negalima palikti prie maldos ir patarimų. Paskatink paklausti tiesiai, nepalikti to žmogaus vieno ir svarbiausia – padėti jam susisiekti su specialistais. Numeriai, kuriuos verta turėti telefone: 112 esant tiesioginiam pavojui; Vilties linija 116 123 (suaugusiesiems, nemokama, anonimiška, visą parą); Jaunimo linija 8 800 28888; Pagalbos moterims linija 8 800 66366. Tas pats galioja ir tuo atveju, jei kalba pasisuktų apie pačią grupelės narę.
Praktiškai: geras šio vakaro pratimas – poromis po tris minutes tiesiog nepertraukiant klausytis. Daugelis nustemba, kaip tai sunku.
Viešpatie, ačiū, kad krizės metu Tu nesi toli ir atsakai, kai Tavęs šaukiamės. Duok mums drąsos žengti pirmąjį žingsnį pas tuos, kurie dabar kenčia vieni. Ir išmokyk klausytis taip, kaip Tu klausaisi mūsų – neskubant ir nepertraukiant. Amen.
Prisimink, kai tau visai netikėtai padėjo – iš kur ta pagalba atėjo? O paskui – sunkesnis klausimas: kada paskutinį kartą tu pati ko nors paprašei pagalbos? Kaip tada jauteisi prašydama?
Užėjus krizei žmogus dažnai blaškosi, nebemato Dievo šaltinių, laisvai visiems žmonėms teikiamų Jo išteklių. Galima išskirti trijų tipų šaltinius:
1) Dvasiniai šaltiniai. Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose (Psalmynas 46, 1). Visada artimas Dievas apšviečia mūsų tamsybes ir sumaištį. Jo meilė teikia didžiulę paguodą (žr. 2 Korintiečiams 1, 3). Jo Artumas guodžia mus mūsų vienatvėje, o Jo galybė pasireiškia mūsų bejėgiškume.
2) Asmeniniai šaltiniai. Ištikus bėdai žmonės neretai pamiršta, kad Dievas yra jiems davęs tam tikrų stiprybių ir gebėjimų – tokių, kaip tikėjimas, konkretūs įgūdžiai, praeities pergalių prisiminimai, įgalinančios nuostatos ir motyvacija. Prisiminę, ką turi, žmonės dažnai atgauna jėgas ir atsistoja ant kojų.
3) Tarpasmeniniai šaltiniai. Dauguma žmonių jau turi paramos ir pagalbos tinklus, juos tereikia „aktyvinti“: tai giminės, šeimos nariai, bičiuliai, bendradarbiai, kaimynai. Artimieji ir bičiuliai mielai padės, tik reikia kreiptis. Įvairios vietinės bendruomenės padės spręsti medicininius, finansinius ir materialinius klausimus. O bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė – užėjus krizės metui gali ir privalo rasti būdų vykdyti didžiajam įsakymui (žr. Mato 22, 36–39). Jos nariai gali būti kviečiami melstis, aukoti lėšų, teikti praktinę pagalbą (pvz., organizuoti maitinimą, vaikų priežiūrą, transportą ir pan.). Bėdos ištikti žmonės dažnai nenori arba gėdijasi prašyti pagalbos, nes mano, kad savo bėdas turėtų gebėti išsispręsti patys, arba jiems kliudo puikybė („Kaip aš čia gyvensiu iš labdaros?“). Padėk tokiems suprasti, kad kiti mielai padės, o atsistoję ant kojų ir patys galės atsidėkoti, atsilygindami geru už gera ir talkindami kitiems.
2 Korintiečiams 1, 4 sakoma, kad esame guodžiami tam, kad galėtume paguosti kitus. Ar tavo skaudžiausia patirtis kada nors tapo pagalba kitam? Ir ar tai visada privaloma – ar galima tiesiog gedėti, nieko iš to nedarant?
Esmė: šis susitikimas turi dvi puses – mokėti duoti ir mokėti priimti. Moterims paprastai sunkesnė antroji, todėl jai skirk daugiau laiko.
Kur gali būti jautru: gali kilti kartėlis dėl bendruomenės, kuri nepadėjo. Negink jos ir nekritikuok. Užtenka pasakyti: „Tai svarbus klausimas, kurį kiekviena bendruomenė turėtų užduoti sau.“ Jei matai, kad tai ne praeities, o šios dienos reikalas, apie jį verta atskirai pakalbėti su tarnystės vadovais.
Praktiškai: šį susitikimą galima paversti visai apčiuopiama nauda. Paklausk, ar kuriai nors dabar reikia praktinės pagalbos, ir čia pat susitarkite, kas ką padaro. Vienas realus susitarimas vertas viso pokalbio.
Ir dar: jei kuri nors sako, kad neturi nė vieno žmogaus, į kurį galėtų kreiptis, tai svarbi informacija. Vienišumas krizės metu yra rimtas rizikos veiksnys, o tokiai moteriai tavo grupelė gali būti svarbiausias ryšys.
Viešpatie, dėkojame, kad esi artima pagalba varguose – ne teoriškai, o kiekviename mūsų sunkmetyje. Mokyk mus priimti pagalbą be gėdos ir teikti ją be išdidumo. Ir duok akis pamatyti tas, kurios šiandien ieško vilties. Amen.
Prisimink, kai kas nors tau padėjo neatimdamas tavo darbo – ne padarė už tave, o pastūmėjo. Kaip jam tai pavyko? Ar atpažįsti savyje tą, kuri griebia ir padaro pati, nes taip greičiau?
Trys naudingi žingsniai, kuriuos tikrai įstengsi žengti ir labai padėsi bėdos ištiktam artimui:
1) Drąsink. Būna, kad skubėdami padėti kitam persistengiame, gerokai perlenkiame lazdą ir savo perdėtu kišimusi pakertame kito žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis, padarome jį neveiksnų. Vienas psichiatras yra pasakęs: „Turime padėti kitiems padaryti tai, ko jie iš tikrųjų neįstengia, bet nedaryti už juos to, ką jie gali padaryti patys.“ Supratęs, kad ištikus krizei kai ką vis dėlto gali padaryti, žmogus nebesijaučia toks be vilties ir bejėgis. Drąsinimas ir skatinimas suteikia taip reikalingą emocinę ir dvasinę paramą. Pagalba vertinant veiksmus ir įdėtas pastangas padeda atgauti pasitikėjimą. Ištikus rimtai netekčiai, kai žmogus praranda tai, ko nebeįmanoma atgauti, susigrąžinti ar pataisyti (mirtis, skyrybos), svarbu padėti jam suprasti, kad visiškai pakanka „tiesiog kvėpuoti“, ištempti po vieną dieną.
2) Suteik vilties. Bėdos ištikti žmonės dažniausiai nebemato jokių prošvaisčių, jiems susidaro įspūdis, kad kančia tęsis be galo. Tokiems verkiant reikalinga viltis. Tikėjimu grįsta viltis padės atsigauti, suteiks energijos įveikti krizę. Biblija – vilties knyga, suteikianti jėgų susidoroti su situacijomis, kurios, atrodytų, nieko gero nežada.
3) Aktyviai domėkis, kaip žmogui sekasi toliau. Krizės greitai nepraeina. Gal ir gali susidaryti įspūdis, kad gyvenimas grįžo į normalią, įprastinę vagą, tačiau svarbu žinoti, kad galimas atkrytis: gali vėl užeiti liūdesys, bejėgiškumas, apimti vienatvės jausmas. Tavo žodžiai gali suteikti taip reikalingos paguodos ir vilties, bet nesiliaujantis tavo domėjimasis kito situacija padės jam išlaikyti tikėjimą ir daryti pažangą!
Kuo tikėjimu grįsta viltis skiriasi nuo „viskas bus gerai“? Ar esi girdėjusi frazę „viskas bus gerai“ tada, kai ji visai nepadėjo? Ko tada iš tikrųjų reikėjo?
Esmė: paskutinis susitikimas – užbaigimas. Palik laiko maldai ir konkretiems susitarimams; visai gerai aptarti tik du klausimus.
Kur gali būti jautru: netektis, skyrybos, sergantis artimasis. Gedulas neturi tvarkaraščio – jei kuri nors verkia dėl to, kas įvyko prieš dešimt metų, tai normalu, o ne ženklas, kad ji „neatsileido.“
Apie pačias pagalbininkes: šioje temoje moterys dažnai atpažįsta savo perdegimą – visiems padeda ir pačios nebeturi kur kreiptis pagalbos. Verta paklausti tiesiai: „O kas padeda tau?“ Padėti kitam nereiškia panešti jo naštą vienai; kartais didžiausia pagalba yra nuvesti pas tuos, kurie padeda profesionaliai.
Praktiškai: pabaigoje paklausk, ko grupelė norėtų toliau, ir padėkok kiekvienai vardu.
Ir tau pačiai: keturias savaites kalbėjai apie buvimą šalia. Kas šiuo metu yra šalia tavęs?
Viešpatie, ačiū, kad Tu pats esi šalia tų, kurios šiandien kenčia – mūsų draugių, sesių, kaimynių. Padėk mums nebūti tik žiūrovėmis, o žengti tuos nedidelius, konkrečius žingsnius, kuriems drąsos tikrai užteks. Ir tegul mūsų buvimas šalia būna Tavo ženklas joms. Amen.
Spausdinti visą paketąSkaitiniai atskirai
Dažnai grupelė jau yra – tai tie vienas ar du žmonės, kuriems ir taip persiunčiate skaitinį. Nereikia jų surasti, užtenka tik paklausti.
Kvieskite trumpam: keturi susitikimai, ir tiek. Taip lengviau ir pakviesti, ir sutikti.
Parašykite mums – atsiųsime naują medžiagą, kai ji pasirodys, ir mielai atsakysime į klausimus. Vadovauti grupelei nereikia jokio pasiruošimo.