Spausdinti visą paketąIšskleisti visus
Ačiū, kad ryžotės vesti grupelę. Iš karto norime pasakyti svarbiausią dalyką: jums nereikia būti teologe ir nereikia mokėti atsakyti į visus klausimus. Jūsų darbas – ne aiškinti, o sukurti erdvę pokalbiui. Grupelės susitikimas pavyksta ne tada, kai vadovė daug žino, o tada, kai žmonės kalba.
Kaip vyksta susitikimas. Skirkite maždaug valandą, daugiausia pusantros. Pradėkite nuo klausimų „Ledlaužis“ – jie lengvi ir tinka net tiems, kurie teksto dar neskaitė. Tada garsiai perskaitykite skaitinį. Toliau skaitykite aptarimo klausimus. Nebūtina panaudoti visų – pasirinkite du ar tris, kurie labiausiai tinka jūsų grupei. Pabaigoje – pritaikymas šiai savaitei ir malda.
Tyla nėra blogai. Uždavusi klausimą palaukite. Dešimt sekundžių tylos atrodo labai ilgai, bet žmonėms reikia laiko pagalvoti. Jei niekas neprabyla, atsakykite pati – trumpai ir nuoširdžiai. Kai vadovė pasidalina pirma, kitiems tampa saugiau.
Jei nežinote atsakymo, pasakykite: „Nežinau.“ Tai geresnis atsakymas už bet kurį išgalvotą. Užsirašykite klausimą, pažadėkite pasidomėti ir kitą kartą prie jo grįžti. Kai kurie Biblijos klausimai lieka atviri ir po dvidešimties metų – tai nėra jūsų nesėkmė. Grupelė nėra egzaminas, ir jums nereikia, kad po susitikimo neliktų nė vienos abejonės. Galite ramiai pasakyti: „Palikime šitą klausimą atvirą.“ Dažnai tai paveikia žmones stipriau, nei greitas atsakymas.
Jei viena kalba daug, o kita tyli. Padėkokite kalbėjusiai ir kreipkitės vardu į tylinčiąją: „O ką tu apie tai galvoji?“ Nespauskite – visada palikite galimybę kiekvienai praleisti klausimą.
Jei kas nors atsiveria ir pasidalina skaudžia patirtimi, nebandykite pataisyti ir neskubėkite patarti. Padėkokite už pasitikėjimą ir čia pat pasimelskite už tą žmogų. Jei matote, kad reikia rimtesnės pagalbos, po susitikimo pasikalbėkite atskirai.
Pirmame susitikime susitarkite dėl dviejų dalykų: kas kalbama grupelėje, joje ir lieka, ir kad niekas neprivalo kalbėti. Šie du susitarimai padaro daugiau, nei bet kokie klausimai.
Pasiruošimas. Skaitinį ir klausimus perskaitykite iš anksto. Pasimelskite už kiekvieną dalyvę vardu. Jei vedate pirmą kartą, susiraskite talkininkę – draugę ar labiau patyrusią tikinčiąją, kuri melstųsi už jus, ir į kurią galėtumėte kreiptis, kai iškils klausimų. Jei sunku susitarti dėl laiko, pasiūlykite kelis variantus per laikas.agape.lt – niekam nereikia registruotis, tereikia pažymėti, kada gali.
Jei kada norėsite aptarti savo pasirinktą temą, klausimų rasite čia: Klausimai grupelei
Ir dar vienas dalykas. Grupelė nėra vien jūsų atsakomybė. Jūs atveriate duris ir paruošiate vietą. Tai, kas vyksta žmonių širdyse, yra Dievo darbas.
Uždekite pirmąją žvakę. Ko šiuo metu labiausiai laukiate savo gyvenime? Ar laukti jums lengva?
Ar atrodo, kad susidariusios situacijos neįmanoma pakeisti? Norisi pasiduoti? Nuleisti rankas? Nedaryk to! Štai Emilei Batis buvo septyniasdešimt devyneri, kai ją partrenkė mašina ir sužalojęs vairuotojas iškart paspruko iš įvykio vietos. Niekas nesitikėjo, kad ji liks gyva. Moterį aplankęs Normanas Vincentas Pilas* ant jos staliuko pastebėjo išrikiuotą keletą naujutėlaičių, dar nė neatverstų poezijos tomų eilę. Pasiteiravęs senutės apie knygas, išgirdo tokį jos atsakymą: „Man be galo patinka eilėraščiai. O šitų dar nespėjau perskaityti. Galvoju pasitaupyti juos iki senatvės.“ Ir ponia Batis paskui gyveno dar daug metų ir spėjo visas tas knygas perskaityti net ne po vieną kartą. Kai sulaukusi devyniasdešimt vienerių ji mirė, artimieji pasakė, kad ji buvo susiplanavusi kelionę po Europą. Viltis – noras, kad kas nors nutiktų. Tikėjimas – įsitikinimas, kad kas nors nutiks. Viltis reiškia stiprų troškimą, kad kas nors įvyktų, net jei viskas rodo priešingai, kai žmogus nepaisydamas nieko toliau tvirtai tiki Dievu ir laukia to įvykstant. Įdomu, kad pats valios veiksmas savaime įkvepia jėgų. Kornelio universitetas JAV atliko tyrimą apie vilties poveikį. Dr. Haroldas Volfas patvirtino, kad žmonės, kuriems nestinga vilties, lengviau pakelia įvairias naštas ir įveikia neįtikėtinus sunkumus. Vieną tiriamųjų grupę sudarė dvidešimt penki tūkstančiai karių, kurie per Antrąjį pasaulinį kartą buvo paimti nelaisvėn. Nors visi buvo verčiami sunkiai dirbti, badavo ir vargo, ne visiems vienodai tai atsiliepė. Daug jų mirė, bet buvo tokių, kurie didelės žalos nepatyrė. Apklausus išlikusius paaiškėjo jų nepaprastas gebėjimas neprarasti vilties. Kaip jiems tai pavyko? Vieni nepaliovė piešę merginas, kurias ketino vesti, arba namus, kokiuose planavo įsikurti, kiti kurpė būsimų verslų planus. Viltis juos ne tik palaikė, bet ir išsaugojo gyvybę! Turint tai omeny, visai nesunku suprasti, kodėl Paulius viltį apibūdina tokiais žodžiais: „Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun [nepertraukiama gelbėjimo virvė, einanti kiaurai per išorinį kiautą tiesiai prie Dievo esmės, siekianti Jo artumą]“ (Hebrajams 6, 19, papildyta MSG).
* Normanas Vincentas Pilas (1898-1993) – amerikiečių protestantų dvasininkas, išpopuliarinęs pozityvaus mąstymo koncepciją.
Prieš skaitinį verta perskaityti Izaijo 9, 1–6. Antroji dalis: dienos.skaitiniai.lt/dk/gyva-viltis-2
Tikslas: atrasti, kad krikščioniška viltis remiasi ne aplinkybėmis ir ne mūsų jausmais, o Dievo pažadais — ir kad jos galima laikytis net tamsoje.
Šis paketas eina per keturias Advento savaites Advento vainiko tvarka: viltis, ramybė, džiaugsmas, meilė. Kiekvieną kartą uždeginėkite po vieną žvakę daugiau. Vainikas nebūtinas — užtenka vienos žvakės ant stalo, bet uždegta liepsna padeda grupelei nurimti.
Adventas — įtempčiausias metų laikas. Žmonės ateis pavargę. Pradėkite laiku ir baikite laiku; tai jūsų dovana jiems. Šiuo laikotarpiu ateina ir tokių, kurie kitu metu neateitų — nedarykite prielaidos, kad visi žino Šventojo Rašto istorijas.
Ketvirtąjį susitikimą geriausia surengti prieš pat Kalėdas. Jei liko mažiau savaičių, galima sujungti pirmą ir antrą.
Kiekvienas balsu arba tyliai įvardija vieną sritį, kurioje reikia vilties. Užbaikite: „Vilties Dieve, Tu ateini į mūsų tamsą. Duok mums stiprybės laikytis Tavo pažadų. Amen.“
Uždekite dvi žvakes. Kur ir kada jūs jaučiatės iš tikrųjų ramūs? Kada paskutinį kartą ten buvote?
Dievas retai kada leidžia mums atsidurti situacijose, kuriose jaustumės ramiai ir jaukiai, be didelių nepatogumų. Veikiau priešingai! Tik nereikia pamiršti, kad Jis prižada būti su mumis, nors širdyje galime jausti baimę. Būtent Dievo artumas, o ne palankios aplinkybės stiprina mūsų tikėjimą ir išryškina pačius geriausius mūsų bruožus. Dievas liepė Abraomui palikti garsią ir pasiturinčią giminę ir keliauti į nepažįstamą kraštą. Viešpats paaiškino iš Abraomo pakelsiąs visiškai naują tautą, kuri palaiminsianti visą pasaulį. Abraomas iškeliavo, ir tauta iš tikrųjų atsirado. Dievas liepė Mozei eiti ir kalbėti faraonui, tuo metu pačiam galingiausiam žmogui žemėje, ir prižadėjo per Mozę išvaduoti savąją tautą. Mozė nuėjo, kalbėjo, ir Dievas vėliau išties išvadavo. Vėliau Dievas kalbėjo Jozuei ir pasakė, kad jei tasai išliks stiprus ir drąsiai atsilaikys, visiems kitiems panūdus grįžti į vergiją, Dievas eisiąs kartu su jais ir atiduosiąs jiems kraštą. Jozuė buvo stiprus ir labai drąsus, ir pats Dievas keliavo su juo bei atidavė jiems kraštą. Šį modelį matome atsikartojant visoje Biblijoje: Dovydas išėjo kautis su Galijotu, Elijas stojo prieš Baalo pranašus, Danielius stojo prieš liūtus duobėje – ir kiekvienoje iš šių situacijų Dievas buvo su savaisiais nepaisydamas jų baimės. Ir kad kartais nepamanytum, jog šie pasakojimai apie narsą neaktualūs ir pasilieka praeityje, istorikas Everetas Fergiusionas įspėja, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų už tikėjimą krikščionių nužudyta daugiau nei per pirmuosius tris šimtmečius po bažnyčios atsiradimo. Jei tavęs kas nors nemėgsta, jei engia ar apkalba darbe, jei susidūrei su rimtais sveikatos negalavimais ar ekonominiais sunkumais, smuko tavo pensijų fondas ar sulaukei dar kokios „dovanėlės“, tai prisimink Jėzaus žodžius: „[...] duodu jums savo ramybę“ (Jono 14, 27). Jie skirti ir tau.
Prieš skaitinį verta perskaityti Izaijo 40, 1–5. Papildomai: „Kaip patirti Dievo ramybę?“ — dienos.skaitiniai.lt/dk/kaip-patirti-dievo-ramybe
Tikslas: suprasti, kad Dievo ramybė ateina ne tada, kai aplinkybės nurimsta, o tada, kai paruošiame Jam kelią savo širdyje.
Prieš maldą pabandykite tris ar penkias minutes bendros tylos — galite palikti degančias žvakes ir prigesinti šviesą. Grupelei, kuri to nepratusi, iš pradžių bus nejauku; verta pasakyti iš anksto, kad tyla numatyta ir kad nieko nereikia daryti.
Po tylos kiekvienas norintis gali balsu paprašyti ramybės sau ar kitam. Užbaikite: „Ramybės Kunigaikšti, ateik į mūsų neramias širdis. Amen.“
Uždekite tris žvakes (tarp jų rožinę). Prisiminkite akimirką, kai netikėtai apėmė džiaugsmas. Kas tai buvo?
Viešpats žada, kad patirsime džiaugsmą visokiausiomis aplinkybėmis, nepriklausomai nuo situacijos. Jėzus pasakė: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jono 15, 11). Kaip išsaugoti džiaugsmą, neprarasti jo? Apaštalas Paulius rašo: „Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties [kad viltis veržtųsi per kraštus]“ (Romiečiams 15, 13; AMPC). Kaip matome, čia pabrėžiamas „gyvenimas tikėjimu“. Kelti klausimus – nieko bloga, bet niekada neabejok Dievo ištikimybe ir meile tau. Vienas Biblijos mokytojas rašo: „Pamenu, vieną vakarą jaučiausi labai nepatenkintas ir nelaimingas. Neradau ramybės, nejaučiau jokio džiaugsmo, apskritai mano savijauta buvo apgailėtina. Atsivertęs Bibliją perskaičiau Romiečiams 15, 13, ir tas žodis buvo tiesiai į dešimtuką. Mano bėda buvo gan paprasta: užuot tikėjęs, aš pradėjau dvejoti. Suabejojau besąlygiška Dievo meile, suabejojau, kad Jis išklauso mane, sudvejojau Jo pašaukimu savo gyvenime ir mąsčiau, ar apskritai Jam patinku. Mane apniko abejonės. Bet vos tik supratau, kur čia šuo pakastas, išgrūdau visas dvejones lauk ir sugrįžau prie tikėjimo. Neilgai trukus užliejo džiaugsmas, sugrįžo ramybė. Kai tik jaučiu, kad džiaugsmas ir ramybė širdyje senka, puolu tikrintis, ar gyvenu tikėjimu, ar jo neapleidau. Dažniausiai tokiais atvejais aptinku, kad mano tikėjimas pasilpęs.“ Tas pats principas galioja ir tau!
Prieš skaitinį verta perskaityti Luko 1, 39–49 (Marijos apsilankymas ir Magnificat). Papildomai: „Tavo džiaugsmas sugrįš“ — dienos.skaitiniai.lt/dk/tavo-dziaugsmas-sugris
Tikslas: atskirti krikščionišką džiaugsmą nuo geros nuotaikos ir atrasti, kad jis įmanomas net tada, kai širdyje sunku.
Šis susitikimas gali paliesti tuos, kam Kalėdos yra skaudus metas. Ketvirtasis klausimas specialiai tam skirtas — neskubėkite nuo jo pereiti prie kito ir neskubinkite nieko džiaugtis. Kartais svarbiausia, kad žmogus būtų išgirstas, o ne paguostas.
Padėkojimo malda ratu: kiekvienas įvardija vieną dalyką, už kurį šiemet dėkingas — net jei metai buvo sunkūs. Užbaikite: „Dieve, Tu esi arti. Pripildyk mus džiaugsmo ir ramybės, kad viltis mumyse augtų. Amen.“
Uždekite visas keturias žvakes. Kas jums kada nors parodė meilę taip, kad to nepamiršote? Ką jis padarė?
Meilė yra veiksmas. Ji – ne vien mintis ar jausmas, bet visų pirma veiksmas – tai, ką konkrečiai darai. Kai 1948 metais Motina Teresė atvyko į Indijos didmiestį Kalkutą, pirmiausia ji pasiėmė auginti ir mokyti penkis pamestinukus. Metų pabaigoje jos „klasėje“ (tiksliau, pamokos dažniausiai vykdavo miesto parke) apie higieną jau mokėsi keturiasdešimt vienas mokinys. Neilgai trukus jos tarnystė pagarsėjo kaip Labdaros misija. Po dvejų metų misijos darbuotojai dėmesį sutelkė į mirštančiųjų slaugą. Ant šiukšlių krūvos rastą merdėjantį vargetą seserys pakėlė ir nunešė Motinai Teresei. Iš bado vargšelis buvo toks sulysęs, kad labiau panašėjo į skeletą, nei į gyvą žmogų. Motina Teresė parsigabeno jį namo ir paguldė į lovą. Pradėjusi jį mazgoti pastebėjo, kad visas kūnas apėjęs kirminais. Jai trinant suvargusį kūną kempine oda nusitrindavo lopais. Vargeta kažkuriuo metu atsipeikėjo ir silpnu balsu paklausė: „Kodėl tai darote?“ Motina Teresė atsakė dviem žodžiais, tapusiais jos gyvenimo moto: „Iš meilės!“ Mielas žmogau, užsisukęs kasdienybės darbuose, suprantu, kad kartais kitus žmones lengviau matyti kaip kliuvinius ar nepatogumus, trukdančius nuveikti užsibrėžtus darbus. Nepaprastai sunku pakilti aukščiau savanaudiškų savo jausmų ir tiesiog mylėti kitus. Galbūt galvoji: na ir didelio čia daikto… O tu pagalvok dar kartą. Juk ne šiaip sau Biblijoje parašyta: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jono 4, 7–8).
Prieš skaitinį verta perskaityti Luko 1, 26–38 (Apreiškimas Marijai). Jei grupelė nori tęsti per Kalėdas: „Kalėdų esmė – Kristus“, „Švęsk Kalėdas! (1)“, „Jei per Kalėdas likai vienas...“
Tikslas: suvokti Kalėdų esmę — Dievas atėjo pats, nes myli; ir tai, kad tokia meilė visada virsta veiksmu.
Paskutinis susitikimas. Palikite laiko apžvalgos klausimui ir iš anksto pagalvokite, kas bus po Kalėdų: ar grupelė tęsia, ar daro pertrauką iki pavasario.
Kiekvienas paveda Dievui vieną žmogų, kuriam šiemet norėtų parodyti meilę. Užbaikite: „Dieve, Tu mus pirmas pamilai. Duok mums drąsos mylėti darbais, o ne tik žodžiais. Ateik, Viešpatie Jėzau. Amen.“
Spausdinti visą paketąSkaitiniai atskirai
Dažnai grupelė jau yra – tai tie vienas ar du žmonės, kuriems ir taip persiunčiate skaitinį. Nereikia jų surasti, užtenka tik paklausti.
Kvieskite trumpam: keturi susitikimai, ir tiek. Taip lengviau ir pakviesti, ir sutikti.
Parašykite mums – atsiųsime naują medžiagą, kai ji pasirodys, ir mielai atsakysime į klausimus. Vadovauti grupelei nereikia jokio pasiruošimo.