Ačiū, kad ryžotės vesti grupelę. Iš karto norime pasakyti svarbiausią dalyką: jums nereikia būti teologe ir nereikia mokėti atsakyti į visus klausimus. Jūsų darbas – ne aiškinti, o sukurti erdvę pokalbiui. Grupelės susitikimas pavyksta ne tada, kai vadovė daug žino, o tada, kai žmonės kalba.
Kaip vyksta susitikimas. Skirkite maždaug valandą, daugiausia pusantros. Pradėkite nuo klausimų „Ledlaužis“ – jie lengvi ir tinka net tiems, kurie teksto dar neskaitė. Tada garsiai perskaitykite skaitinį. Toliau skaitykite aptarimo klausimus. Nebūtina panaudoti visų – pasirinkite du ar tris, kurie labiausiai tinka jūsų grupei. Pabaigoje – pritaikymas šiai savaitei ir malda.
Tyla nėra blogai. Uždavusi klausimą palaukite. Dešimt sekundžių tylos atrodo labai ilgai, bet žmonėms reikia laiko pagalvoti. Jei niekas neprabyla, atsakykite pati – trumpai ir nuoširdžiai. Kai vadovė pasidalina pirma, kitiems tampa saugiau.
Jei nežinote atsakymo, pasakykite: „Nežinau.“ Tai geresnis atsakymas už bet kurį išgalvotą. Užsirašykite klausimą, pažadėkite pasidomėti ir kitą kartą prie jo grįžti. Kai kurie Biblijos klausimai lieka atviri ir po dvidešimties metų – tai nėra jūsų nesėkmė. Grupelė nėra egzaminas, ir jums nereikia, kad po susitikimo neliktų nė vienos abejonės. Galite ramiai pasakyti: „Palikime šitą klausimą atvirą.“ Dažnai tai paveikia žmones stipriau, nei greitas atsakymas.
Jei viena kalba daug, o kita tyli. Padėkokite kalbėjusiai ir kreipkitės vardu į tylinčiąją: „O ką tu apie tai galvoji?“ Nespauskite – visada palikite galimybę kiekvienai praleisti klausimą.
Jei kas nors atsiveria ir pasidalina skaudžia patirtimi, nebandykite pataisyti ir neskubėkite patarti. Padėkokite už pasitikėjimą ir čia pat pasimelskite už tą žmogų. Jei matote, kad reikia rimtesnės pagalbos, po susitikimo pasikalbėkite atskirai.
Pirmame susitikime susitarkite dėl dviejų dalykų: kas kalbama grupelėje, joje ir lieka, ir kad niekas neprivalo kalbėti. Šie du susitarimai padaro daugiau, nei bet kokie klausimai.
Pasiruošimas. Skaitinį ir klausimus perskaitykite iš anksto. Pasimelskite už kiekvieną dalyvę vardu. Jei vedate pirmą kartą, susiraskite talkininkę – draugę ar labiau patyrusią tikinčiąją, kuri melstųsi už jus, ir į kurią galėtumėte kreiptis, kai iškils klausimų. Jei sunku susitarti dėl laiko, pasiūlykite kelis variantus per laikas.agape.lt – niekam nereikia registruotis, tereikia pažymėti, kada gali.
Jei kada norėsite aptarti savo pasirinktą temą, klausimų rasite čia: Klausimai grupelei
Ir dar vienas dalykas. Grupelė nėra vien jūsų atsakomybė. Jūs atveriate duris ir paruošiate vietą. Tai, kas vyksta žmonių širdyse, yra Dievo darbas.
Pradėkime nuo paprasto klausimo. Kaip tave vienu sakiniu pristatytų gerai pažįstantis žmogus? O dabar sunkesnė dalis: kaip tu pati prisistatytum, jei negalėtum paminėti nei pareigų, nei to, kieno esi mama, žmona ar dukra? Atsakyk trumpai, kaip išeina – teisingo atsakymo čia nėra.
Jėzus patirdavo nuolatinį aplinkinių spaudimą. Žmonės nuolatos reikalaudavo Jo laiko. Jis retai kada turėdavo progos pabūti vienas, Jį be paliovos pertraukinėdavo. Labai dažnai Jis likdavo nesuprastas, kritikuojamas ir išjuoktas. Kaip žmogus Jis patyrė nemenką stresą, tačiau Jam pavykdavo išlaikyti sielos ramybę. Kaip Jam tai pavykdavo? Matome, kad gyvenime Jėzus vadovavosi aštuoniais streso valdymo principais. Per ateinančią savaitę kiekvieną jų peržiūrėsime atskirai. Pirmas, žinok, kas esi. „Kas gi tu toks esi?“ – klausinėjo žmonės Jėzaus. Į tai Jis atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau.“ Jei pats nežinai, kas esi, kiti tuojau puola kišti savo nuomonę, ką apie tave mano. Tokiu atveju pamažėle, pasąmoningai leidi kitiems diktuoti sąlygas ir patiki esąs tas, kuo iš tikrųjų nesi. Daug streso kyla tada, kai žmonės slepiasi po kaukėmis, gyvena dvigubus gyvenimus, kai nelieka tikro bendravimo, o tik vaidyba ir pastangos būti tuo, kuo visai nesi. Iš nesaugumo jausmo visuomet kyla didžiulis spaudimas. Jausdamiesi nesaugūs siekiame susitapatinti, bijome išsišokti. Užsibrėžiame sau nerealistiškus lūkesčius ir nors įdedame labai daug pastangų, neįstengiame tų lūkesčių pateisinti. Ką reikėtų daryti? Pirmiausia svarbu žinoti, kas esi ir kam priklausai. Tu esi atpirktas Dievo vaikas, gimęs į šį pasaulį ne šiaip sau, o su konkrečiu tikslu. Tu esi Dievo mylimas ir visiškai priimtas. Viešpats turi planą tavo gyvenimui, todėl esi reikšmingas ir svarbus. Norėdamas įveikti stresą pirmiausia privalai žinoti, kas esąs. Kol to neišsiaiškini, labai kamuosiesi.
Jei tavo tapatybės pagrindas iš tikrųjų pasikeistų – nuo „ką kiti apie mane galvoja“ prie „kuo Dievas mane laiko“ – kas tavo kasdienybėje pirmiausia pasikeistų: sprendimai, santykiai ar tas vidinis balsas, kuriuo kalbi pati sau?
Esmė: šis susitikimas ne apie savivertės pratimus, o apie tai, kad tapatybė yra gaunama, o ne užsidirbama. Jei grupelė išsineš vieną mintį, tegul tai bus: „mane jau pažįsta ir jau priima“.
Kur gali būti jautru: klausimas apie kaukes kartais paliečia tai, apie ką dar niekam nekalbėta – sunkius santykius, vienatvę šeimoje, gilų nepilnavertiškumo jausmą. Neskubink ir nesiūlyk sprendimo. Jei kas nors nutyla, tylą galima tiesiog pagerbti: „Ačiū, kad esi čia“ – ir eiti toliau.
Praktiškai: pradėk nuo savęs. Jei į ledlaužio klausimą pirma atsakysi tu pati, dviem trimis sakiniais, kitoms bus daug lengviau. Laikas: ledlaužiui apie 10 min., aptarimui 30, taikymui ir maldai 15.
Jei paklaus, o tu nežinosi: „Nežinau. Bet klausimas geras – grįžkime prie jo.“ Tai ne silpnumas. Grupelėje pasitikėjimą kuria ne atsakymai, o sąžiningumas.
Viešpatie, Tu matai mus tokias, kokios esame, ir vis tiek priimi. Ačiū, kad Tavo žodis apie mus tvirtesnis už baimę ir už kitų nuomonę. Padėk mums šią savaitę bent akimirkai nusiimti kaukę ir atsikvėpti Tavo žodžiuose: mylima, priimta, Tavo. Amen.
Prisimink pastarųjų savaičių dieną, kai reikėjo įtikti keliems žmonėms iš karto – šeimai, vadovui, kaimynei, o gal ir sau pačiai. Papasakok trumpai, kuo tai baigėsi. Ir dar vienas klausimas: kieno balsas tavo galvoje skamba garsiausiai, kai svarstai, ar gerai pasielgei?
Žinok, kam gyvenime stengiesi įtikti. Jėzus nesistengė įtikti absoliučiai kiekvienam. Nemėgink to daryti ir tu. Ar nemanai, kad kiek kvaila daryti tai, ko nė pats Dievas nedarė? Jėzus buvo aiškiai pasiryžęs ir apsisprendęs įtikti Viešpačiui, ieškoti Jo valios. Ir Dievas į tokias Jo pastangas reagavo žodžiais: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi (Mato 3, 17). Kai pameti iš akių tą, kam iš tikrųjų derėtų įtikti, tave stipriai neigiamai veiks trys dalykai: kritika, nes nuolatos suksi galvą dėl to, ką apie tave pagalvos kiti; konkurencija, nes visuomet drebėsi, kad tave kas nors aplenks ir atsistos tavo vieton; konfliktas, nes kiekvienas, nesutinkantis su tavimi, kels grėsmę. Jėzus pasakė: Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai [dalykai, kurių reikia] bus jums pridėta (Mato 6, 33). Kai susitelki į Dievo valią, gyvenimas labai supaprastėja. Tu visuomet darai tai, ką reikia, kas patinka Dievui, kad ir ką apie tai manytų aplinkiniai. Mes, žmonės, labai mėgstame dėl streso kaltinti kitus ar savo įsipareigojimus: „Mane privertė... aš privalau... man reikia...“ Tačiau gyvenimas yra kur kas daugiau, nei vien tik mūsų darbas ir įsipareigojimai. Iš tikrųjų labai dažnai mes patys pasirenkame, kaip elgsimės, tad vėliau tenka taikytis su tų pasirinkimų pasekmėmis. Retai kada kiti verčia mus ką nors daryti, todėl dėl patiriamo streso negalime kaltinti kitų žmonių. Labai dažnai patys leidžiamės priremiami prie sienos. Tačiau tiesa ta, kad nesame aukos, kol patys nesileidžiame įvaromi į tokią padėtį.
Kur eina riba tarp sveikos laisvės nuo kitų nuomonės ir paprasčiausio abejingumo artimiesiems? Iš ko atpažintum, kad peržengei ją į vieną ar į kitą pusę?
Esmė: laisvė nuo žmonių nuomonės ateina ne iš abejingumo, o iš to, kad Kažkas svarbesnis tave jau priėmė. Į tai ir verta grąžinti pokalbį, jei jis nukryps į taktikas, kaip pasakyti „ne“.
Kur gali būti jautru: ketvirtas klausimas – apie „aukas“. Grupelėje gali būti moterų, kurių pasirinkimo laisvė iš tikrųjų maža: smurtas, priklausomybė šeimoje, sunkiai sergantis artimasis. Neginki teksto bet kokia kaina. Gali pasakyti paprastai: „Šis sakinys tinka daugeliui situacijų, bet ne visoms. Yra situacijų, kai žmogus tikrai yra auka, ir tai ne jo kaltė.“
Jei kas nors prasitartų apie smurtą ar grėsmę namuose, nemėgink to spręsti grupelėje ir nedaryk iš to temos. Po susitikimo pasiūlyk pasikalbėti dviese ir, jei reikia, padėk susirasti profesionalią pagalbą.
Jei diskusija nukrypsta į konkrečius žmones ir jų vardus, švelniai grąžink: „O ką tai daro tau?“
Viešpatie, Tu žinojai, kam nori įtikti, ir tai Tave laikė ramybėje. Mes dažnai bandome įtikti visiems ir pavargstame dar nė nepradėjusios. Padėk šią savaitę išgirsti Tavo balsą garsiau už kitus ir patikėti, kad mums nereikia užsidirbti Tavo pritarimo – jis jau duotas. Amen.
Prisimink dieną, kai sukaisi nuo ryto iki vakaro, o vakare pagalvojai: ką gi aš iš tikrųjų nuveikiau? Kas tą dieną suvalgė daugiausia tavo laiko? O dabar kita pusė – prisimink dieną, po kurios jautei tikrą pasitenkinimą. Kuo ji skyrėsi?
Žinok, ko nori pasiekti. Jėzus kalbėjo: [...] aš žinau, iš kur esu atėjęs ir kur einu. Ar apie save galėtum pasakyti tą patį? Kol neplanuosi savo gyvenimo ir neužsibrėši aiškių prioritetų, kiti diktuos ir vers tave daryti tai, kas jiems atrodo svarbu. Kiekvieną mielą dieną gyvensi arba savo galva, arba varinėjamas kitų. Vienas iš dviejų, jokio trečio pasirinkimo nėra. Arba pats nusprendi, kas tau gyvenime svarbu, arba tai už tave padarys kiti. Labai lengva pasiduoti skubių, neatidėliojamų užduočių tironijai ir dienos pabaigoje savęs klausinėti: „Ar šiandien išvis ko nors pasiekiau? Išeikvojau daug jėgų, dariau daug darbų, bet ar pasiekiau ką nors reikšminga?“ Užimtumas nebūtinai vaisingas. Galbūt tu vertiesi per galvą, bet iš tikrųjų taip ir nenuveiki nieko vertinga. Išankstinis pasirengimas palengvina padėtį. Kai žmogus pasiruošia iš anksto, patiria mažiau spaudimo. O atidėliojimas tik gimdo ir didina spaudimą. Geras veiklos organizavimas ir efektyvus pasirengimas sumažina stresą, nes žinai, kas esi, kam sieki įtikti ir ko nori pasiekti. Aiškiai apsibrėžti tikslai supaprastina gyvenimą. Kiekvienos dienos pradžioje paskirk keletą minučių pokalbiui su Dievu maldoje. Paskui permesk akimis laukiančių darbų sąrašą ir užduok sau klausimą: „Ar tikrai šitaip noriu praleisti šią gyvenimo dieną? Ar tikrai per ateinančias brangias 24 valandas noriu pasinerti į šią veiklą?“ Apgalvoti atsakymai į tuodu klausimus sumažins streso lygį ir padės laikytis prioritetų.
Kas tavo gyvenime atlieka inkaro vaidmenį? Koks pažadas, įsitikinimas ar santykis padeda žinoti, kas esi ir kur eini, kai viskas aplinkui juda?
Esmė: tikslas ne suspausti į dieną daugiau darbų, o atgauti kryptį. Jei pajusi, kad susitikimas virsta laiko planavimo mokymu, grąžink klausimu: „O ko šitame sąraše nori Dievas?“
Kur gali būti jautru: laikas ir prioritetai moterims beveik visada susiję su kalte. Mamai atrodo, kad per mažai skiria vaikams; prižiūrinčiai tėvus – kad niekur nespėja; dirbančiai – kad namai apleisti. Neleisk grupelei skubiai dalinti patarimų; pirma leisk išsipasakoti.
Jei kas nors pasakys „man planuoti tiesiog neįmanoma“, priimk tai rimtai. Paklausk, kaip atrodo jos diena, ir leisk grupei kartu pagalvoti – kartais iš to gimsta labai konkreti pagalba.
Jei paklaus, kodėl Jono 8, 14 taikoma laiko planavimui, atsakyk sąžiningai: autorius šią eilutę pasirinko kaip įkvėpimo tašką, o pačiame kontekste Jėzus kalba apie savo kilmę ir kelią pas Tėvą. Tokį patikslinimą verta pasakyti garsiai – tai moko grupę atidumo tekstui.
Viešpatie, Tu žinojai, iš kur atėjai ir kur eini. Mes dažnai bėgame greitai, bet nelabai žinome kur. Mokyk mus rytą pirmiausia ateiti pas Tave, o tik paskui griebtis darbų, kad vakare galėtume ramiai pasakyti: šitai buvo verta. Amen.
Papasakok apie akimirką, kai bandei vienu metu daryti kelis darbus, ir kuo tai baigėsi. Įskaitant puodą ant viryklės, telefoną prie ausies ir vaiką kambaryje. Jei šiandien galėtum vieną valandą daryti tik vieną dalyką, ką pasirinktum?
Vienu metu susitelk į vieną dalyką. Ar jautiesi draskomas į visas puses, plėšomas visomis kryptimis? Žmonės nuolatos šitaip elgėsi ir su Jėzumi, nesąmoningai stengdamiesi atitraukti Jį nuo Jo gyvenimo tikslo. Biblijoje skaitome: Dienai išaušus, Jėzus nuėjo į negyvenamą vietą. Bet minios jo ieškojo ir jį pasivijo. Žmonės mėgino Jėzų sulaikyti, kad jų nepaliktų (Luko 4, 42). Jėzus norėjo pasitraukti ir pabūti vienas, bet žmonės nedavė Jam ramybės ir spaudė Jį pasilikti. Štai kaip Jis jiems atsakė: Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas (Luko 42, 43). Viešpats nesileido menkesnių dalykų išblaškomas. Jis tą darė išties meistriškai. O juk Jį pertraukti kėsinosi visi. Atrodo, kiekvienas Jam turėjo planą B. Bet Jis labai gražiai atsakydavo: „Ne, atleiskite, bet aš turiu vykdyti savo užduotį.“ Ir Jėzus toliau darė tai, ką Dievas Jam buvo liepęs. Jis buvo apsisprendęs, pasiryžęs, ištvermingas ir susitelkęs. Kai tenka atlikti daug darbų, išsirink svarbiausią ir atlik iki galo. Paskui išsirink antrą, ir atlik jį. Ir taip pamažėle tavo darbų sąrašas trumpės. Kai puolame daryti šimtą darbų iškart, mūsų pastangos nebūna vaisingos. Kai sutelkiame dėmesį, darbuojamės kur kas efektyviau, mus lydi sėkmė. Išsklidusi šviesa ne taip ryškiai šviečia, tuo tarpu sutelktas šviesos spindulys net ugnį uždega. Jėzus nesileido išblaškomas ir atitraukiamas nuo svarbiausio tikslo. Jis nesileido kitų erzinamas, neįsitempdavo ir nestresuodavo. Viešpats Jėzus yra pavyzdys, kuriuo turime sekti!
Prieš minioms Jį pasivejant, Jėzus buvo pasitraukęs į negyvenamą vietą (Luko 4, 42). Kaip tyla susijusi su gebėjimu išlaikyti kryptį? Ar tai veikia ir tavo gyvenime?
Esmė: Jėzus čia ne papildomas reikalavimas, o pavyzdys ir šaltinis. Saugokis, kad susitikimas nevirstų produktyvumo seminaru – klausimas ne „kaip suspėti daugiau“, o „ko iš tikrųjų verta imtis“.
Kur gali būti jautru: ketvirtas klausimas apie „ne“ dažnai atveria daugiau, nei atrodo. Kai kurioms moterims atsisakyti reiškia riziką prarasti santykį ar būti pavadintai savanaude. Nesiūlyk skubių receptų – geriau paklausk: „O kas atsitiktų, jei pasakytum ne?“
Praktiškai: jei grupelė ima dalintis patarimais viena kitai, tai gerai, bet stebėk, kad nesusidarytų vienos „teisingos“ tvarkos. Skirtingose situacijose susitelkimas atrodo labai skirtingai.
Jei kas nors paklaus, kaip atpažinti savo svarbiausią užduotį Dievo akyse, tai puikus klausimas, kurį galima palikti atvirą: „Gal kaip tik to šią savaitę ir verta paklausti Jo maldoje.“
Viešpatie Jėzau, Tu žinojai, kam esi siųstas, ir nesiblaškei net tada, kai visi tempė Tave į skirtingas puses. Padėk mums šią savaitę išgirsti Tavo balsą garsiau už visus kitus. Mokyk mus susitelkimo, kuris kyla ne iš įsitempimo, o iš pasitikėjimo Tavimi. Amen.
Prisimink darbą, kurį padarei viena, nors galėjai paprašyti pagalbos. Kodėl neprašei? O dabar priešingas prisiminimas: situacija, kai kas nors tau padėjo, nors neprašei. Kaip tada jauteisi?
Nesistenk visko atlikti vienas pats. Paprastai stresas apninka tada, kai pradedame manyti, kad viskas priklauso tik nuo mūsų, visa atsakomybė slegia tik mūsų gležnus pečius. Tačiau Jėzus taip nemanė. Jis surado, išmokė ir įgalino dvylika mokinių – kitaip tariant, pasidalijo našta, kad nereikėtų jos vilkti vienam. Tai vadinama darbų delegavimu. Į veiklą Jėzus įtraukė kitus. Kodėl ir mums taip nepasielgti? Kas mums kliudo tą padaryti? 1) Perfekcionizmas. Dažnai manome: „Jei nori ką nors atlikti puikiai, turi tą padaryti pats.“ Teoriškai tai labai graži idėja, deja, tikrovėje ji nepasiteisina, nes turime nuveikti labai daug, tiesiog per daug. Mes neturime nei tiek laiko, nei tiek talentų, kad viską atliktume patys. Tik labai į save susitelkęs žmogus gali pasakyti: „Jei aš neatliksiu to ar ano, tai niekas kitas ir neatliks.“ Kaip manai, ar Jėzus būtų galėjęs geriau atlikti visus darbus negu Jo mokiniai? Tai aišku! Tačiau net ir žinodamas tai, Jis leido jiems darbuotis. Kodėl? Mes turime leisti kitiems klysti, antraip jie nieko neišmoks. Tik taip mokiniai mokėsi iš Jėzaus. Neatimk iš kitų tokių mokymosi progų. 2) Nesaugumo jausmas. Į galvą gali šauti ir tokia mintis: „O ką, jeigu aš pavesiu užduotį kitam, ir jis ją atliks netgi geriau už mane?“ Mes pajuntame grėsmę. Mus apima nesaugumo jausmas. Tačiau jokios grėsmės tu nejausi, jeigu žinai, kas esi, kam stengiesi įtikti, ko nori pasiekti gyvenime ir žinai, į ką nori likti susitelkęs. Jei nori efektyviai darbuotis, privalai į veiklą įtraukti kitus, nes vienu metu pats gali likti susitelkęs tik į vieną dalyką.
Yra skirtumas tarp užduoties perdavimo ir pasitikėjimo suteikimo. Kaip tas skirtumas atrodo tavo santykiuose – su vaikais, kolegomis, bendruomenėje?
Esmė: Jėzus dalijosi ne dėl to, kad nepajėgė, o dėl to, kad taip kiti auga. Delegavimas čia – ne technika, o pasitikėjimo forma.
Kur gali būti jautru: tarp jūsų gali būti moterų, kurios prašė pagalbos ir jos nesulaukė – vienišų mamų, prižiūrinčių sergantį artimąjį, gyvenančių ten, kur namų darbai savaime laikomi tik moters reikalu. Joms raginimas „tiesiog paprašyk“ gali skambėti kaip priekaištas. Atsargiai paklausk: „O ko iš tikrųjų prireiktų, kad tau būtų lengviau?“
Jei kas nors ims save smerkti dėl perfekcionizmo, švelniai nukreipk į Jėzaus pavyzdį: Jis dalijosi iš išminties, ne iš silpnumo. Šis susitikimas – ne proga sau prikaišioti.
Praktiškai: tai geras susitikimas praktinei grupelės pagalbai. Pabaigoje paklausk, ar kuriai nors šią savaitę reikia visiškai konkrečios pagalbos, ir leisk kitoms atsiliepti. Kartais tai svarbiau už patį pokalbį.
Viešpatie, Tu pats parodei, kad nešti naštą vienam – ne Tavo sumanymas. Padėk mums drįsti prašyti ir drįsti pasitikėti, net kai atrodo, kad greičiau ir geriau padarysime pačios. Ir atverk akis pamatyti tą, kuriai šalia mūsų šiandien reikia pagalbos. Amen.
Papasakok, kaip atrodo tavo tipiškas rytas – nuo pirmos akimirkos iki išėjimo pro duris, be pagražinimų. Ar jame yra bent viena minutė tylos? Jei nėra, kada per dieną ji vis dėlto pasitaiko?
Malda turėtų būti kasdienis įprotis. Malda, be kita ko, puikiai numalšina stresą. Jėzus savo dieną pradėdavo nuo maldos. Labai dažnai Jis ir dienos metu sustodavo pasimelsti. Tą patį darydavo ir dienai baigiantis. Jeigu Jėzus atrasdavo laiko maldai, kad ir kaip būdavo užsiėmęs, tai tuo labiau maldai laiko atrasti turėtum tu! Laikas, ramiai praleistas vienumoje su Dievu, yra tarsi dekompresijos kamera, sauganti nuo gyvenimo streso. Maldoje kalbamės su Dievu, išsakome Jam savo mintis ir leidžiame Jam kalbėti mums per Bibliją. Vėliau mes peržiūrime savo darbotvarkę, įvertiname prioritetus ir laukiame nurodymų. Jei šitaip gyventume diena iš dienos, vaistų pramonė tikriausiai žlugtų, nes žmonėms nebereikėtų raminamųjų. Daugelis mūsų problemų kyla iš negebėjimo ramiai pasėdėti vienoje vietoje. Mes nebemokame nurimti. Dievas sako: Liaukitės ir žinokite, jog Aš esu Dievas (Psalmynas 46, 10, K. Burbulio vert.). Viena iš priežasčių, kodėl mums sunku pažinti Dievą asmeniškiau, kaip tik ir yra tas nenusėdėjimas, negebėjimas liautis ir tiesiog ramiai pabūti. Mes per daug užsiėmę, kad sustotume pamąstyti. Kažkas yra pasakęs: „Ironiška, kad išklydęs iš kelio žmogus padvigubina greitį.“ Kažkada girdėjau pasakojimą apie vieną Antrojo pasaulinio karo lakūną, kuris skrido virš Ramiojo vandenyno. Radijo ryšiu susisiekęs su valdymo bokštu ir paprašytas nurodyti savo buvimo vietą, jis atsakė: „Nežinau, kur esu, bet lekiu rekordiniu greičiu.“ Ir daugelis mūsų šitaip lekiame per gyvenimą – spaudžiame visu greičiu, nors kryptis lieka neaiški. Rytą mums derėtų pradėti nuo maldos, kaip tą darydavo Jėzus. Paskui dienos metu vėl turėtume stabtelėti trumpai maldai ir įkrauti savo dvasinę bateriją.
Tekste sakoma, kad maldoje ne tik mes kalbame Dievui, bet ir leidžiame Jam kalbėti mums. Kaip tu dažniau jautiesi melsdamasi – kaip sakydama monologą ar kaip dalyvaudama pokalbyje? Kada patyrei, kad tave išgirdo?
Esmė: tai kvietimas, ne norma. Ši tema lengviausiai iš visų virsta kalte, todėl tavo pagrindinis darbas – laikyti ją šiltą. Naudinga garsiai pasakyti: penkios minutės yra tikra malda, ne „mažesnė“ malda.
Kur gali būti jautru: dalyvės gali manyti, kad meldžiasi per mažai arba „neteisingai“. Jei tai pastebi, primink, kad ir pačiam Jėzui maldai reikėjo sąmoningai išskirti laiką – vadinasi, niekam tai neatsiranda savaime.
Beveik visada iškyla klausimas, kodėl Dievas kartais tyli arba kodėl malda nepanaikina streso. Tai sąžiningas klausimas ir jam nereikia paruošto atsakymo. Užuot aiškinusi, gali paklausti: „Ar nori, kad šiandien už tai kartu pasimelstume?“
Praktiškai: jei grupelė pasirengusi, pabaigoje pasimelskite garsiai po vieną sakinį ratu. Iš anksto pasakyk, kad kas nenori – praleidžia.
Viešpatie, mes dažnai lekiame per dieną ir pamirštame sustoti. Padėk mums šią savaitę bent akimirką liautis ir žinoti, jog Tu esi Dievas. Mokyk mus maldos ne kaip dar vienos pareigos, o kaip poilsio Tavyje. Amen.
Kada paskutinį kartą tikrai ilsėjaisi – kai negalvojai apie tai, kas laukia? Papasakok, kur tai buvo ir kas buvo šalia. Ir dar vienas klausimas: kas tau iš tikrųjų grąžina jėgas – tyla, žmonės, gamta, muzika, miegas?
Skirk laiko poilsiui ir tiesiog pasidžiaugti gyvenimu. Jėzus taip elgėsi. Biblijoje skaitome: O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Jėzus ne tik pats skyrė laiko pailsėti ir atgauti jėgas, bet ir savo mokinius ragino padaryti tą patį, kai jie pradėdavo išsijuosę dirbti be jokios pertraukėlės. „Šiandien jums būtina padaryti pertrauką. Pailsėkime, atgaukime jėgas.“ Jie susėdo į valtį ir nuplaukė į kitą ežero krantą, paskui nuėjo į dykumą. Jėzus gebėjo suvaldyti stresą, nes mokėdavo ilsėtis. Poilsis ir rekreakcija nėra pasirinktiniai, o veikiau būtini dalykai gyvenime. Tai nėra „nedvasiniai“ dalykai, kuriuos turėtume išbraukti. Poilsis yra toks svarbus, kad Dievas įtraukė jį į Dešimt Įsakymų. Šabas buvo sukurtas žmogui, nes Dievas žino, kad mūsų kūnui, emocijoms ir dvasiai būtinos reguliarios, periodinės pertraukos. Jėzus gebėdavo atlaikyti stresą, nes mokėjo džiaugtis gyvenimu. J. B. Phillipsas perfrazuodamas rašo: „Žmogaus Sūnus atėjo džiaugtis gyvenimu“ (Mato 11, 19, PHPS vert.). Paulius sako, kad Dievas „apsčiai visko teikia mūsų džiaugsmui“ (1 Timotiejui 6, 17). Gyvenime nepaprastai svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Jei šiandien esi ties perdegimo riba, pasitikrink du dalykus: 1) Kuo diena iš dienos labiau kliauniesi – savo jėgomis ar Dievo malone? 2) Ar reguliariai skiri laiko poilsiui ir rekreacijai? Žodis „rekreacija“ reiškia „jėgų atgavimas; pasveikimas“. Pats pagalvok: jei perdegsi, kokia iš tavęs bus nauda Dievo karalystėje, šeimoje ir tau pačiam?
Tekste klausiama: jei perdegsi, kokia iš tavęs bus nauda Dievo karalystėje ir šeimoje? Ar tau lengviau rūpintis poilsiu kaip tarnavimu kitiems, nei kaip teise sau? Ką tai pasako apie tai, kaip suvoki savo vertę?
Esmė: poilsis Biblijoje yra ne atlygis už gerai atliktą darbą, o Dievo duotas ritmas. Šabas duotas žmogui, ne atvirkščiai – prie to ir verta grįžti, jei pokalbis pakryps į kaltę.
Kur gali būti jautru: kai kurioms moterims poilsis šiuo gyvenimo tarpsniu iš tiesų beveik neįmanomas – ligonis namuose, maži vaikai, kelios pamainos, sunki materialinė padėtis. Jei kas nors sako „man tai neįmanoma“, neskubėk taisyti. Paklausk, kas jai labiausiai trukdo, ir neleisk grupei užversti jos patarimais.
Praktiškai: čia tinka labai konkretus žingsnis. Paklausk, ar galite viena kitai padėti – vieno vakaro vaikų priežiūra, pavėžėjimas, valanda tylos. Tai dažnai realesnė pagalba nei bet koks patarimas.
Jei iškils klausimas apie šabo ir sekmadienio tradicijas tarp katalikų ir evangelikų, ramiai pasakyk: „Tradicijos tai supranta skirtingai, o mums šiandien svarbiausia, kas sakoma pačiame tekste.“
Viešpatie, dėkojame, kad Tu pats parodei kelią ne tik į darbą, bet ir į poilsį. Padėk priimti poilsį ne kaip silpnumą, o kaip Tavo dovaną. Ir mokyk pasitikėti, kad Tu veiki ir tada, kai mes sustojame. Amen.
Įsivaizduok, kad naštą, kurią neši, būtų galima padėti ant stalo ir pamatyti. Kokio dydžio šiandien ji būtų? O jei to paties būtume klausę prieš aštuonis susitikimus – ar kas nors pasikeitė?
Jei našta, kurią neši, tau yra per sunki, vadinasi ji tau ne Jėzaus duota. Galbūt pats ją prisiėmei, galbūt tau ją užmetė kiti, bet tikrai ne Jėzus. Viešpats sako: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą (Mato 11, 28–30). Paskutinis streso suvaldymo principas, kurio mus pamokė Jėzus, skamba taip: atiduok savo stresą Jam. Tobula ramybe džiaugtis galėsi tik puoselėdamas santykius su Ramybės Kunigaikščiu. Atkreipk dėmesį, kad Jėzus niekada nesakė: „Ateik pas mane ir aš pasunkinsiu tavo kaltės naštą, užkrausiu tau ant pečių dar daugiau nešulių, dar daugiau streso ir rūpesčių.“ O juk daugelis religijų taikosi padaryti kaip tik tai. Kai kurios bažnyčios ne tik nepalengvina, bet dar labiau padidina įtampą. O Jėzus sako: „Noriu suteikti tau poilsį. Numalšinsiu tavo stresą. Sumažinsiu įtampą. Atradęs dermę santykiuose su manimi, tu įgausi daugiau vidinės stiprybės.“ Tik Jėzus gali perkeisti tavo gyvenimą ir padaryti taip, kad vietoj streso jaustum pasitenkinimą. Didžiausias stresas kyla tada, kai stengiamės gyventi atsiskyrę nuo mus sukūrusio Dievo, patraukiame savo keliu ir patys sau būname dievai. Ko reikia? Jeigu dar nesi patikėjęs savo gyvenimo į Kristaus rankas, tau reikia esminio pokyčio. Atiduok Jam savo gyvenimą su visu stresu ir įtampa ir pasakyk: „Viešpatie, dovanok man naują gyvenimą. Suteik savo ramybę. Padėk laikytis Tavo streso valdymo principų.“
Jėzus sako, kad Jo jungas švelnus, o našta lengva (Mato 11, 30), tačiau tikėjimo kelias neretai atrodo sunkus. Kaip šitą pažadą suderini su tuo sunkumu, kurį iš tikrųjų patiri?
Esmė: paskutinis susitikimas – ne santrauka, o užbaigimas. Palik daugiau laiko maldai ir padėkai negu pokalbiui; gerai, jei aptarsite tik du klausimus iš keturių.
Kur gali būti jautru: kai kurios moterys gali turėti skaudžios patirties su bendruomene, kuri įtampą didino, o ne mažino. Jei apie tai prasitars, neginčyk ir neaiškink – užtenka patvirtinti: „Taip, ir pats autorius tai pripažįsta.“
Skaitinys baigiasi kvietimu atiduoti savo gyvenimą Kristui. Jei kuri nors panorėtų tai padaryti, nespausk ir nedaryk iš to viešo įvykio – tiesiog pasiūlyk pasimelsti kartu po susitikimo arba kitą dieną.
Jei matai, kad kuri nors iš tikrųjų yra ties riba – ilgas nuovargis, miego sutrikimai, beviltiškumas – grupelė gali ją palaikyti, bet negali pakeisti gydytojo ar psichologo. Pasakyti tai rūpestingai ir tiesiai yra tavo, kaip vadovės, dalis.
Ir pabaigai apie tave pačią: aštuonias savaites laikei erdvę kitoms. Paklausk savęs to paties, ko klausei jų – kur tavo pačios našta ir kas už tave meldžiasi.
Viešpatie, ačiū, kad kvieti ne tik tas, kurioms sekasi, bet ir tas, kurios vargsta ir yra prislėgtos. Ačiū už šias savaites, už kiekvieną čia pasakytą žodį ir už tai, ko dar nedrįsome pasakyti. Padėk bent vieną naštą iš tikrųjų palikti Tavo rankose ir suteik mums tą atgaivą, kurią esi pažadėjęs. Amen.